ŠTRICHAI JUOZO MILTINIO PORTRETUI

Juozas Miltinis, Panevėžys, 1977 m.

Iš aktoriaus ir pedagogo Benedikto POVILAIČIO prisiminimų apie Panevėžio dramos teatrą
Tęsinys. Pradžia Nr. 69

„Gintaro krantas“

Miesto valdžia organizavo atsisveikinimo vakarienę. Kažkas iš vyresniųjų aktorių blykstelėjo sąmoju, pavadindamas ją paskutine vakariene „Nevėžio“ restorane. Stalai turėjo lūžti nuo įvairiausių gėrybių. Teatro žmones, pakviestus į paskutinę vakarienę, galima buvo suskaičiuoti ant rankų pirštų. Pagrindinę puotaujančiųjų daugumą sudarė, išsireiškiant to meto radijo „Svoboda“ leksikonu, partinė ir tarybinė nomenklatūra. Ten, kur sėdėjo prancūzai, šalia besipuikuojančių: armėniško konjako „Ararat“, degtinės „Stoličnaja“, butelių glaudėsi ir pigaus vyno „Gintaro krantas“ buteliai.
Prancūzams sausas, nestiprus „Gintaro krantas“ patiko. Sakoma, jog prancūzas ir dienos neišgyvens be vyno. Moldaviški, azerbaidžianietiški ir kitokie raudonieji vynai, to meto liaudies vadinami „rašalu“, savaime suprantama, prancūzų palaikymo nesulaukė. Mūsuose tuomet vyravo nuomonė, jog tai ubagų gėrimas, nes buvo labai pigus.
Miesto šeimininkus instruktavo, jog, pagal tarptautinį etiketą, prieš vaišinant svečius, jiems būtina užduoti tradicinį klausimą: „Ką gersite?“ Galima tik įsivaizduoti mūsų miesto valdžios nustebimą, kuomet jie išgirdo atsakymą: „Gintaro krantą.“
Teatro jaunimas taip pat nusprendė suorganizuoti savo, tik, žinoma, ne paskutinę vakarienę…

Aukštyn kojomis

Jeigu antrasis teatro režisierius Vaclovas Blėdis režisuodavo spektaklį, į repeticijas dažnai ateidavo Miltinis, ypač prieš premjerą… Ateidavo ir, kaip aktoriai sakydavo, apversdavo viską aukštyn kojomis.

Aktorius Bronius Babkauskas Panevėžio dramos teatre sukūrė daugiau kaip 90 vaidmenų.

Kartą repetuojant Bronius Babkauskas vis klausia ir klausia. Miltinis neištvėrė, nusijuokė ir sako: „Liaukis, Babkau.“ Jų abiejų santykiai būdavo kažkokie kitokie, sakyčiau, pagrįsti… Mano supratimu, Babkauskas puikiai repetavo. Bet Miltinis norėjo vis kažko daugiau, kad jis kažkaip kitaip kurtų savąjį personažą. Šefas mėgdavo kalbėti, aiškinti vaikščiodamas. Po to grįždavo į savo kėdę žiūrovų salės eilėje, repeticija tęsdavosi. Babkauskas imdavo vaidinti, vaidindavo kitaip, įdomiai… Šefas ilgai klausydavo, nestabdydavo. Po to atsilošdavo plačiais pečiais kėdėje, charakteringu jam judesiu atmesdavo galvą, žvelgdavo aukštai į viršų ir pratęstu balsu ramiai sakydavo: „Ne taip, Broniau, ne taip.“ Babkauskas visuomet vaidindavo visu savo vidumi. Jautriai reaguodavo į pastabas. Sunku jam būdavo išgirsti, jog ir vėl ne taip…
Kitam aktoriui uždavus abejotino protingumo klausimą, Šefas galėdavo sviesti: „Nebūk analfabetas (tai reiškia neraštingą žmogų, nemokšą). Skaityk, mąstyk, skaidrink sąmonę ir suprasi.“
Tiksliai nepacituosiu Šekspyro, bet prasmę pabandysiu perteikti: visas pasaulis – tai scena, visi žmonės – tiktai aktoriai su savo įėjimais ir išėjimais, jie žino, kada įeis, bet nežino, kada išeis.
Įdomu būdavo klausytis Miltinio improvizuojant ar tai per antradienines „rekolekcijas“ keleto valandų trukmės monologuose, ar tai repeticijų metu.
…Pajutęs bežodį pritarimą, atsilošė savo įprastoje kėdėje žiūrovų salėje ir tik jam būdinga intonacija, tęsdamas žodžius, tarė:
– Taip, draugai, improvizuoti aš sugebu. – Padarė pauzę, pažvelgė į viršų, į salės lubas, ir pridūrė, – nes skaitau dieną ir naktį. – Ir pajuokavo, – žinoma, šiek tiek pamiegu.
Tokiais improvizacijos, intelekto blykstelėjimais, savo asmenybės jėga jis traukė prie savęs žmones, ypač jaunus, besiformuojančius, kuriems taip reikėjo gyvo pavyzdžio kasdieniniame pilkame gyvenime.
Jau būdamas garsus, pripažintas, Miltinis pasakė (tą aš girdėjau pats savo ausimis), kad dėl to, ką jis pasiekė savo gyvenime, dėkoja dviem miestams – Paryžiui ir Maskvai.
Kuomet jį nubaudė (užaštrėjus spaudoje teatro kritikų konfrontacijai su Miltiniu, kaip režisieriumi ir asmenybe) ir perkėlė iš teatro į kino studiją, jo draugai jam parūpino kūrybinę komandiruotę metams į Maskvą. Šalies sostinėje Lenino vardo bibliotekoje jis metus dieną iš dienos skaitė. Leido jam laisvai skaityti… Reikėjo specialaus leidimo. Be abejonės, Šefas šį leidimą gavo.
Taigi nesužlugdė žmogaus, neteko jam dėl duonos kąsnio dirbti naktiniu sargu ir iš širdgėlos prasigerti. Ne tik kad nesunaikino, nesužlugdė, bet leido jam dvasiškai ir intelektualiai vystytis, tobulėti.
Manau, kad Miltiniui, turinčiam įgimtą polinkį savišvietai bei nepaliaujamą norą šviestis ir tokį užaštrintą intelektą, nesunku buvo suvokti don Kichotiškos kovos su vėjo malūnais beprasmiškumą. Kažkodėl esu įsitikinęs, kad jis nusprendė žaisti jų žaidimą. Įdomiai konstruoja repertuarą. Tarp pasaulinės reikšmės pjesių įspraudžia vieną kitą vietinio, gyvo, turinčio politinį svorį autoriaus veikalą. Teatro – Miltinio fenomeną atrado Rygos žiūrovai, plūsdami į „Makbetą“, „Ivanovą“, „Komivojažierio mirtį“, „Lauke už durų“ ir kitus spektaklius, o vėliau jų atradimais ėmė naudotis Maskvos, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) ir kitų didžiųjų Sąjungos miestų žiūrovai. Garsi teatro kritikė maskvietė Krymova aukštai įvertino matytus spektaklius, Miltinio režisūrą, jį patį, kaip asmenybę. Straipsnio pavadinimas, jeigu neklystu, „Mažas miestas – didelis teatras“.

Užsienyje

Miltinį, be jokios abejonės, užsienyje ne kartą tikrino ir įsitikino, kad jis politinio prieglobsčio neprašys. Kam? Viską, kas jam svarbu, turėjo Lietuvoje: savo teatrą, savo aktorius, kuriems jis buvo vos ne pranašas, panevėžiečiams aktoriams – kaip religija. Jeigu per repeticijas arba antradieniais per „rekolekcijas“ išgirsdavome Miltinį giriant valdžią, santvarką, kas nors iš aktorių, dažniausiai iš vyresniųjų, pajuokaudavo: „Šefas ruošiasi kelionei į užsienį…“ Pataikydavo kaip pirštu – į Dangų. Netrukus išgirsdavom, jog Miltinis išvyksta dviem savaitėm į Italiją ar Angliją, arba Graikiją. Grįžęs jis nevaikščiodavo svarbiu veidu, bet pasakodavo mums visiems, ką matė, ką patyrė. O darydavo jis tai įdomiai.
Neužmiršo ir jaunųjų aktorių. Miltiniui inicijuojant ir su juo priešakyje komfortišku „Ekrano“ gamyklos autobusu jaunieji teatro aktoriai keliavome į Leningradą. Daug dienų ėjome iš salės į salę Žiemos rūmų labirintais. Paveikslai, paveikslai, paveikslai. O dar mus visus sužavėjęs Rusijos imperatorių namų teatras. „Ermitažo“ specialiųjų fondų durys. Kažkieno dėka mums pasisekė… Vakare šiaip taip prisikapstę iki cirko viešbutuko, kur buvome apgyvendinti, krisdavome į lovas ir užmigdavome, lyg lauką arę. Sapnavosi drobėse matyti vaizdai, siužetai…
Miltinis beveik nemokėjo rusiškai. Jaunieji aktoriai išversdavo.

Vaikštau basas

Režisierius Juozas Miltinis su aktoriumi Vaclovu Blėdžiu.

Ne kartą išgirsdavome Šefo mėgstamą frazę: „Norite ieškoti teisybės, pasiruoškite vaikščioti basi.“ Sakydavo tai, remdamasis savo skaudžia asmenine gyvenimiška patirtimi. Būdamas „studijoku“, girdėjau kalbant, kad kartą Kultūros ministerijoje ideologinio baro darbuotojas, kilus ginčui dėl parinkto repertuaro, Miltiniui tiesiai šviesiai tarė:
– Jūs per daug neįsivaizduokite, nes aš gerai žinau jūsų praeitį.
Miltinis nedelsdamas dar tiesiau ir šviesiau atsakė:
– O aš gerai žinau jūsų ateitį…
Kitą kartą, sako, aptariant spektaklius, aukštų vietinių pareigūnų jis buvo priverstas nusileisti ir pasakyti, jog pastabas priima, o ateityje pasiūlė dirbti kartu. Jį grubiai pataisė:
– Ne, ne kartu. Mes visada būsime priekyje.
Miltinis nesusilaikė burbtelėjęs:
– Na, žinoma, šuo visuomet priekyje šeimininko bėga.
Savaime suprantama, visi tokie Šefo sąmojai (manau, jų buvo pakankamai) negalėjo pasibaigti be pasekmių. Vėliau jo santykiai su valdžios atstovais, ypač su aukštaisiais, tapo geri.
Mirus respublikos vadovui Antanui Sniečkui, kartą, antradienį, Miltinis pasakė:
– Kai aš paskutinį kartą pas jį buvau, netrukus po to jis, pasiteiravęs manęs apie sveikatą, prisipažino, kad jam kartais maudžia kaklą. Reikėtų gydytojams pasirodyti, sakė jis, bet nėr kada, reikia kovoti, kad Ignalinoje atominės elektrinės nestatytų, o statytų Baltarusijoje.
Atsimenu tai labai gerai. Jei kas sakytų, kad jis to niekada nesakė, du galimi variantai – arba atmintis prasta, arba orientacija sufleruoja, jog tai neprotinga prisiminti. Vėliau, po Sniečkaus mirties, atominę Ignalinoje pastatė, o elektrinės miestui suteikė Sniečkaus vardą.
Kartą Miltinis su širdgėla ištarė:
– Na, kaip tai?! Žmogus prieštaravo šiai statybai, o jie, jam mirus, pastatė ir dar jo vardu pavadino.
Miltinis tikrai tuomet nepagalvojo, kad ir jam panašiai atsitiks. Kas jį pažinojo, atsimena, jog Miltinis nemėgo mokyklos, mokytojų. Taip turbūt dėl karčios asmeninės patirties. Taigi – po Miltinio mirties vieną Panevėžio vidurinių mokyklų pavadino jo vardu. Gal ir tai būtų neprotinga prisiminti, bet ką jau padarysi: „vaikštau basas“.

Nemiga

Grimo kambaryje stengiuosi niekam nepakliūti į akis. Nepasiseka. Prie manęs, jauno aktoriaus, prisėda Bronius Babkauskas:
– Ko toks išbalęs? Gal sergi?
Sakyti tiesą ar kokį juokelį suregzti?.. Įsimylėjau juodaplaukę, o jai aš… Ne, manau, jam galima pasakyti.
– Nesergu, tik dvi naktys, kaip užmigti negaliu.
Jis įdėmiai pažvelgė į mane:
– Dvi naktis, sakai, – ir kažkokiu, visiškai kitokiu tonu, lyg sau, dusliu balsu ištarė, – aš, brolau, penkeri metai, kaip nemiegu…
Nieko aš jam tuomet nepasakiau, nesupratau, per daug kvailas, jaunas buvau. Nesuvokiau, tokios pasekmės, tokios nemigos gali būti. O turėjau pasakyti: jūs toks aktorius, toks žmogus, turite rūpintis pats savimi. Kiti jumis nepasirūpins. Na, ir kas, kad Miltinis sako, jog aktorius turi taip vaidinti, kad jam temperatūra scenoje pakiltų. Jeigu aktoriui vaidinant kyla temperatūra, tai gal režisieriui režisuojant taip pat žmogaus nervų sistema – ne smuiko stygos, kuriomis groji ir groji, braukdamas smičiumi… Pareikalaukit atostogų ir važiuokite į sanatoriją.
Žinoma, ne man, ketvirčiu amžiaus jaunesniam už jį, tai sakyti. Tai jam sakyti turėjo jo bendraamžiai, bendražygiai.

Aktoriaus mirtis

Teatro grimo kambaryje kažkas gerai pasakojo gerą anekdotą. Juokėmės vos ne iki ašarų. Atidaro duris, įeina aktorė Dalia Melėnaitė. Kažkokia keista, akys išplėstos.
– Jūs čia sėdite, juokiatės, o Broniaus Babkausko nebėra. Mirė… pats… – pasako keistai lygiu, nenatūraliai aukštu balsu ir pradeda verkti.
Tikrai atsimenu, jog pirma mintis buvo: „meluoja, vaidina“, o po to: „ne, taip nesuvaidinsi“ ir „argi galima iš tokių dalykų juoktis?!“ Dar po to taip norėjosi surikti: „Netiesa! Jis prieš tris dienas man sakė, kad šiandien turėsiu jam išversti iš anglų kalbos…“ Ir taip norėjosi garsiai garsiai šaukti. Tarsi riksmu ką nors pakeisi, išsklaidysi atplūdusią iš kažkur, užleistą ant galvų tamsią miglą.
Tą lemtingą tragišką rytą jis išsiuntė kelias telegramas į kino studijas. Jose, sako, buvo keli žodžiai: „Vaidmens atsisakau. Priežastį sužinosite.“ Miltinis tuo metu buvo Paryžiuje. Grįžęs pirmo susitikimo su aktoriais metu po tragedijos pasakė:
– Bronius buvo tikro aktoriaus etalonas. Jo veido bareljefas turėtų būti iškaltas virš teatro durų.
Ir viskas, daugiau nė žodžio… Tai galėjo būti Miltinio strategija – šalta reakcija pasiųstas užšifruotas pranešimas: „Traktuokit tai kaip silpnumą, išdavystę. Ne patys atėję, neturite teisės patys išeiti. O tai gal dar daugiau atsiras norinčių…“

Akimirka teisybės

Manau, jog buvo 1975-ieji metai. Repetavome Alberto Laurinčiuko pjesę. Garsaus to meto žurnalisto, išmaišiusio visą pasaulį. Buvo Kalėdų vakaras. Už tamsaus lango apšviestoje gatvėje gražiai krito tankios, stambios snaigės. Lėtai sklendė žemyn dideliais, puriais baltais gabalais. Pjesės skaityme, be Miltinio ir Blėdžio, dalyvavo ir pats pjesės autorius. Miltinis jam būdinga gera iškalba įdomiai pradėjo repeticiją. Įpusėjus skaitymui pastebėjau, jog Miltinio dėmesys vis labiau krypsta dviejų didelių, vos ne per visą sieną susijungusių, langų pusėn. O snigo taip nuostabiai… Miltinis vis dažniau dešiniąja ranka pasiremdavo galvą ant stalo, užsidengdamas nuo Laurinčiuko ir Blėdžio. Aktoriai improvizuodami skaitė pjesę toliau… Vyriausiasis teatro režisierius jau seniai paliko Lotynų Amerikos mažą šalį (pjesės veiksmo vieta). Jis jau ilgokai stebi pro langą gatvėje šokančias blausioje elektros šviesoje dangaus siunčiamas žemei dovanas. Atrodo, kad jis užmiršo save laike ir erdvėje. Akys, žvelgiančios už lango, tokios geros, švelnios – visiškai kitokios nei paprastai…
Kiekvienas žmogus svarbiausius jį ištikusius įvykius atsimena visą savo sąmoningą gyvenimą, kad ir šimtą metų sulauktų. Miltinio vaikystė buvo sunki, jeigu ne baisi. Neturtingi tėvai, šeimoje devyni vaikai, iš kurių užaugo tik keturi. Apie vaikystę jis nekalbėdavo. Atsimenu, kartą pasakė, kad jam tekdavo elgetauti. Dar vėliau lyg tarp kitko paminėjo, jog turtingas kaimynas jį, septynerių metų vaiką, vos neužplakė mirtinai. Apkaltino pavogus lašinių paltį. Plakė, reikalavo prisipažinti.
– Jeigu nebūtų atsitiktinai užėjęs kitas kaimynas ir išplėšęs mane iš jo rankų, manęs dabar gyvo nebūtų, – paprastai tuomet pasakė vyriausiasis režisierius, į kurio teatrą, nepabūgę tolimų atstumų, vyko žmonės, lyg musulmonai – į Meką.
Įsivaizduoju, maištingoji, išdidi Miltinio, vaiko, dvasia nesutiko prisiimti nepelnytos kaltės, susitaikyti su neteisybe, nusileisti jėgai, smurtui.
Nepatiko Šefui daug kas anais laikais… Bet vėlgi. Kaip tu įrodysi, kad egzistuoja ir tau nepatinka korupcija, o gal tau nepatinka Tarybų valdžia, už kurią dešimtys milijonų žmonių gyvybes atidavė. Tuomet sklandė sąvoka „antitarybinis elementas“. Pakliūti po šia etikete nežadėjo nieko gero. Tam, kuris pakliūdavo, gyvenimas gerokai apkarsdavo.
…Jis kažkur labai toli praeityje. Šviesioje praeityje. Joje nėra sunkios vaikystės, mušimo, alkanos jaunystės, pažeminimų, skriaudų. Kokios gražios kartais gali būti žmogaus akys, veidas… kai žmogus vienas. Užsimiršęs stebiu jį ir mąstau, apie ką jis galvoja, ką prisimena. Gal tik tai, kas gera? Gal saulėtą Prancūziją, o gal seną lietuvišką, kaimišką pirkią, žiemą gausiai sniegu užklotą, ir save – ant motinos kelių, sekamos pasakos žodžių ir mamos rankų myluojamą? Viena dabar žinau – jis prisimena, galvoja apie tai, kas gražu, gera, šviesu. Beklaidžiojantis už lango jo žvilgsnis krypteli. Mūsų akys susitinka. Jo žvilgsnis staigiai pasikeičia, akyse blyksteli pažįstamas plieninis žvilgesys. Pajuto esąs stebimas. Sugrįžo laike ir erdvėje. O aš pasijutau lyg vagis, pagautas už rankos. Tačiau žinojau, pasitaikytų dar kartą tokia galimybė, vėl vogčiau. Apvogtasis nieko neprarado, o pavogęs įgijo… Kad visos vagystės tokios būtų!..
Aš jį pamačiau kitokį, būtent tokį, nes tą tolimą Kalėdų vakarą snigo, taip nuostabiai gražiai… taip dieviškai baltai… puriai… gausiai… skaidriai…
Pagal Juozo Miltinio teatro aktoriaus Benedikto Povilaičio esė
„Tą Kalėdų vakarą prisimenant“ rankraštį
parengė
Albertas VILIMAS
Nuotr. iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės
viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centro rinkinių (pavb.lt)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*