ŠTRICHAI JUOZO MILTINIO PORTRETUI

Iš aktoriaus ir pedagogo Benedikto POVILAIČIO prisiminimų apie Panevėžio dramos teatrą

Prieš A. Arbuzovo pjesės „Tania“ premjerą. Benediktas Povilaitis (kairėje)su A. Dukšta. Nuotr. iš Alberto Vilimo asmeninio archyvo

Buvusio Panevėžio dramos teatro aktoriaus, pedagogo Benedikto Povilaičio prisiminimus „Santarvei“ perdavė režisierius Albertas Vilimas. Pirmajame lape – dedikacija, užrašyta autoriaus ranka: „Albertai, prisimink, neužmiršk, mes dar jauni, dar daug darbų priešaky. „Tą Kalėdų Vakarą prisimenant“ – Albertui Benediktas. Panevėžys, 2017 kovo 5 d.“
Žemiau A. Vilimo užrašyta: „Studijos. Senojo Panevėžio teatro studijokai, vadovaujant Juozui Miltiniui. Benediktas Povilaitis ir aš.“
Studijokai – tai jaunuoliai, kartu mokęsi Panevėžio dramos teatro studijoje, turėję daug vilčių, pažinę garsųjį režisierių, kurio vardu dabar pavadintas teatras. Ir teatrinio meno laikotarpis jo vardu gali būti pavadintas.
„Iš visos mūsų grupės gyvi esame likę trys“, – pasakė A. Vilimas, kai kalbėjomės apie šios dovanos istoriją. B. Povilaitis, baigęs Rygos universitetą ir ilgus metus Panevėžio rajone vaikus mokęs anglų kalbos, „studijokų“ susitikime, surengtame po 45 metų, sediškiui režisieriui perdavė tai, kas, jo žodžiais tariant, išliko asmeniniame „atminties diske“.
„Surežisuotą“ – sutrumpintą ir laikraščiui paruoštą buvusio kolegos tekstą A. Vilimas pavadino „Štrichai Juozo Miltinio portretui“.
Neabejojame, kad B. Povilaičio prisiminimų fragmentai, padedantys geriau pažinti praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio kultūrą, teatrą ir Juozo Miltinio asmenybę, bus įdomūs garsiojo režisieriaus kraštiečiams.
REDAKCIJA

Kai tau, žmogau, jau seniai nebe dvidešimt, net ne keturiasdešimt metelių, kuriuos raiboji gegutė iškukavo, kažkodėl norisi persukti asmeninio kompiuterio, to, kuris nuolat pritvirtintas prie kiekvieno iš mūsų pečių, atminties diską. Manau, jog toks noras būdingas kiekvienam ar bent jau daugumai.
Kiek prisimenu vaikystę, pralėkusią šitame mieste ant Nevėžio kranto, Panevėžyje labai mėgstama frazė buvo „artistas iš sudegusio teatro“. Minėtos frazės reikšmė, sakyčiau, atitinka šių dienų dažnai naudojamą skolinį iš svetimos kalbos – „lūzeris“. O kad sustiprintų emocinį efektą ir kartu lyg perspėtų, anos epochos laikais, prieš keturiasdešimt penkerius ir daugiau metų, dar ir pagrasindavo – „nesivaidenk“! Tas žodis neturėjo nieko bendro su tuo, kai numirėlis ateina iš kapų ir vaidenasi gyviesiems. A-naiptol, tas reikšdavo „nevaidink“.
Išdrįsiu pastebėti, nepretenduodamas į bet kokios srities tyrinėtojo vaidmenį, jog vien tik ši frazė ir ją palydintys žodžiai įrodo, kad Panevėžys buvo teatro miestas… Mums, panevėžiečiams aktoriams, Miltinio teatras – kaip religija.

Kaip gyvas, tik iš ekrano nužengęs

Juozas Miltinis, 1977 m.
Valerijaus Koreškovo nuotr. iš JMC fondo

Suku savo gyvenimo laikrodį į 1961-ųjų metų kovo mėnesį. Slogūs prisiminimai, baisūs košmariški sapnai po tėvų netekties iš lėto traukėsi iš mano, 14-mečio, sąmonės. Be knygų, kurias pradėjau skaityti nuo šešerių metų, mano gyvenime atsirado dar vienas spindulys – senojo dramos teatro prie Nevėžio upės kranto spektaklių lankymas. Kiekvienas apsilankymas šiame teatre dvelkė šventiškumu. Dar nepasiekus paradinių durų, ore pajusdavau senojo spirito fabriko specifinį, bet malonų kvapą. Arčiau priėjus, jis susimaišydavo su upės kvapu. Greitai sužinojau visų aktorių pavardes, pažindavau juos gatvėje be grimo. Gerai prisimenu senų laikų spektaklius, tokius kaip „Šiaurės Madona“, „Vaikinas su velnio plauku“, „Pirmasis Viki balius“ ir daugelį kitų.
Taigi tų metų pavasarį į rankas pakliuvo laikraštis „Panevėžio tiesa“, ir turbūt dar atsitiktinai pastebėjau skelbimą, kad tokią ir tokią dieną vyks stojimo egzaminai į dramos teatro studiją. Perskaitęs skelbimą, iš karto supratau, jog bandysiu laimę. Tuo metu neseniai ekranuose pasirodė lietuviškas filmas „Žingsniai naktį“. Jame vaidino daug panevėžiečių aktorių su pačiu teatro režisieriumi Juozu Miltiniu. Filmo režisierius – taip pat buvęs šio teatro aktorius Raimondas Vabalas. Pamatyti savo miesto aktorių ne tik teatro scenoje, bet ir ekrane, o po to dar ir gatvėje, man tuomet atrodė vos ne stebuklas.
Miltinis, žemaitis, lietuviškai kalba taisyklingai ir šaiposi iš panevėžietiškos tarmės. Tuo aš vėliau ne kartą įsitikinau. Pamenu jo mėgstamą cituoti sakinį: „Viošt nupiošt, po tvor pakiošt.“ Lietuviškai tai skambėtų: „Višta nupešta, po tvora pakišta.“ Mums, „studijokams“ iš miesto, tai atrodė pernelyg – lazda akivaizdžiai perlenkta. Bet su kokia intonacija ir veido išraiška parodijuodavo!
Sėdim senojo teatro fojė priešais didžiulį, pro langus matomą spirito fabriką. Sėdim, laukiam, jaudinamės, būrys vaikinukų ir mergaičiukių, labai norinčių tapti aktoriais.
Netrukus egzaminatorių svita pasirodė. Už stalelio netoli durų susėdo komisija – teatro vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis, antrasis režisierius Vaclovas Blėdis, aktoriai: Eugenija Šulgaitė ir Bronius Babkauskas. Tuomet ir pamačiau jį pirmą kartą gyvenime. Miltinis man pasirodė toks kaip ekrane, lyg būtų tiesiai iš ten nužengęs. Trumpi, pražilę, vingiuoti plaukai, sušukuoti tiesiai ant kaktos, šiek tiek kumptelėjusi nosis. Kai jis pakreipdavo galvą, krisdavo į akis jo taisyklingas profilis. Žiūrėdamas į jį, aš tuomet pagalvojau, kad jo veidas labai panašus ar tai į kažkurio Romos imperijos senatoriaus, ar tai į senovės Graikijos filosofo, išminčiaus veidą. Tokių profilio piešinių nestigo istorijos vadovėlyje. Pirmas įspūdis išliko visam gyvenimui. Jis beveik nepasikeitė man ir tada, kai Miltinį pamatydavau, gerokai peržengusį per aštuoniasdešimt.
Pasibaigus egzaminams, perskaitė penkiolikos laimingųjų pavardes, tarp kurių buvo ir manoji. Miltinis mus visus pasveikino, tačiau „nuramino“:
– Jeigu iš jūsų visų trys taps aktoriais, tai bus labai gerai.

Protelis pasimaišė

Juozas Miltinis savo bibliotekoje. Antano Gylio nuotr. iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvo

Ir prasidėjo. Užduodavo mums improvizacinius etiudus be pasiruošimo. Kaip, pavyzdžiui, kartą. Liepė mums ateiti į fojė vidurį su kėdėmis, susėsti ir įsivaizduoti, jog esame keleiviai, važiuojantys autobusu į Vilnių. Vienai keleivei dingo piniginė. Vagis sėdi autobuse.
– Improvizuokite, – pasakė režisierius ir, paėmęs vieną iš dviejų ant stalelio padėtų cigarečių (jis tiek leisdavo sau surūkyti per kiekvieną užsiėmimą), užsirūkė.
Improvizuoji vienaip, kitaip, jau atrodydavo, jog kažkas užsimezga, bet ima kas nors ir „nuvažiuoja su burokais į malūną“. Vėl iš naujo, ir staiga – „bomba“. Panelė, žymiai vyresnė už daugelį iš mūsų, atrodo, iš Kapsuko (dabar Marijampolė), taip pradėjo „malti“, jog pagalvojom, kad jai „stogas nuvažiavo“. Užsimetusi koją ant kojos ir tuo būdu dar patrumpinusi savo mini sijoną, ėmė isteriškai klykti: „Kas čia darosi! Vagys, plėšikai vagia, gvaltavoja biedną moterį vidury baltos dienos. Visi mato tai, niekam nė motais, dantis rodo. O kas kaltas? Komunistų santvarka. Visi komunistai – vagys!“
Nustėrome. Pasijutome labai nejaukiai. Metai: 1961-ieji, veiksmo vieta: Tarybų Sąjunga, o jei dar tiksliau: Tarybų Lietuva. Mes visi be išimties komjaunuoliai, vienas Miltinis – nepartinis. Žodis „disidentas“ tuo metu neegzistavo. Arba kapsukietei protelis pasimaišė, arba grubiai vykdo užduotį… O ką kitaip galima buvo pagalvoti? Nors ir nedaug metelių turėjome, bet proto tai suprasti užteko.
Akies krašteliu slapta (tai darė, žinoma, ir kiti) žvilgtelėjau į Miltinį. Šypsena dingusi, akys primerktos, ranka su cigarete, nepasiekusi lūpų, sustojo pusiaukelėje. Dar sekundė kita, ir būtume sulaukę reakcijos. Bet pralenkė Vaciukas, tuomet dar ne Šura (vienas Kazio Binkio pjesės „Atžalynas“ veikėjų, gimnazistas).
– Puonė, niekus šnėki, pati piningėnė pavuogē! Aš matiau, kāp ta vargšē muotrėškelē snaudont, anon ištraukē! I pasikėšā tarp kuoju, pu sijuono, gal nuori ka paruodyčiuo? Vo dabar da drīsti katietė. Kāp vėšta unt kiaušiu – ratavuokėt, komunistā moš, komunistā, kud-ku-dā!
Vacys tai pasakė savo stipriu balsu, taip nuoširdžiai, žemaitiškai, taip originaliai paimitavo vištos kudakavimą savo bosiniu balsu, kad žemas fojė lubas sudrebino visuotinio juoko banga. Juokėmės vos ne nusivartydami nuo kėdžių, juokėsi Miltinis už stalelio, atlošęs plačius pečius. Įtampą kaip ranka nuėmė. Akmuo nuriedėjo nuo dūšios… Kas galėtų suabejoti gydomąja juoko galia?

Prancūzų „invazija“

Susitikimas su prancūzų režisieriais Panevėžyje, 1974 m. Antano Gylio nuotr. iš Panevėžio apskrities
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvo

Buvo turbūt 1973-ieji metai. Ėjau vieną pirmadienį, paskendęs mintyse, miesto gatve. Jau dirbau teatre. O visada, visais laikais Panevėžio dramos teatre pirmadienis buvo šventa diena… Šis nerašytas įstatymas, pasak vyresniųjų aktorių, įsigaliojo mūsų teatre tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Pirmadienis (beje, vienintelė išeiginė savaitėje) mums, teatro žmonėms, buvo pagrindinė kino teatrų lankymo diena. Nepraleisdavome nė vieno kapitalistinės šalies filmo. Pirmenybę atiduodavom, žinoma, prancūziškiems. Šefo įtaka. Šefas – tai teatro vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis. Didžiai mūsų nuostabai Juozas Miltinis pažinojo ne vieną vėlesniųjų laikų prancūzų pasaulinio ekrano žvaigždę, kaip antai Žaną Marė (Jean Marais).
…O mintyse vis sukasi ką tik matyto prancūzų detektyvo kadrai. „Na, ir vaidina, – galvojau žavesio euforijos pagautas. – Ne vaidina, o gyvena.“ Patirtos euforijos būklėje lyginu prancūzų vaidybą su dažnomis, aštriomis Miltinio pastabomis repeticijų metu: „Neperkreipkit veido, lyg viduriai jums būtų užkietėję, vaidinkite akimis, lengvai, žaismingai…“ Atrodo, dabar užmerktum akis ir pamatytum, išgirstum balsą su visomis jam būdingomis intonacijomis…
Ir staiga tarsi granata sprogo man prie ausies – griausmingu balsu:
– Girdėjai naujieną? Dvylika prancūzų atvažiuoja į Panevėžį!
Tarsi iš miegų nubudau. Prie mano ausies stovėjo aktorius Šuros pravarde.
– Tu ką, iš Mėnulio nukritai?! Jau ne tik Panevėžys, bet ir Vilnius apie tai kalba! Ką ten Vilnius, visa Maskva kalba!
– O kas jie, tie prancūzai?
– Dvylika Paryžiaus teatro režisierių.
– Kodėl dvylika?
Kažką man tas skaičius priminė, bet ką?.. Veltui mintys nardė po galvą. Mano kartai, kaip žinia, tikyba nebuvo dėstoma mokykloje.
– Todėl dvylika, kad niekas nenorėjo būti tryliktu. Prancūzai prietaringesni net už lietuvius, – labai jau patenkintas savo išradingumu nusijuokė Šurka.
Iš tikrųjų, kas bus, kas nebus, bet žemaitis žodžio kišenėje neieškos…
– Iš tavęs priklauso, – gudriai primerktos žemaituko akys tiesiog kibirkščiuoja.
– Aš tik „Gintaro krantą“ geriu, – bandau gudrauti, žinodamas Šuros pasibjaurėjimą sausu vynu.
– Rupūže, kuoks jis rūgšts, tas birzgals, – sužemaičiuoja Vaciukas, bet kiek palaukęs numoja ranka. – Bala nematė, eime į „Ąžuoliuką“ (kavinė anuo metu Panevėžyje).

„Rekolekcijos“

Pirmadienis teatre – poilsio diena. Antradieniais nuo 11 iki 14 val. – „pirtis“ mažojoje teatro salėje… arba kaip talentingas vyresniosios kartos aktorius Gediminas Karka, apdovanotas neeiliniu humoro jausmu, šį renginį vadindavo „rekolekcijomis“ (reli-ginėse apeigose tas lotyniškas žodis reiškia tikinčiųjų vidinį susikaupimą ir moralinį atsinaujinimą). Jų metu Šefas aptardavo šeštadienio ir sekmadienio spektaklius, kuriuos nuolatos žiūrėdavo iš savo „kabinos“ viršuje, didžiulės salės gale. Vienus aktorius girdavo, kitus peikdavo, o dar kitus kai kada tiesiog maišydavo su žemėmis. Kliūdavo net ir garsiems aktoriams, pripažintiems ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir už jos ribų.
Atsimenu, pradėjęs savo kalbą gana taikiai, filosofiniais apmąstymais, jis staiga paminėjo garsaus aktoriaus vardą ir ramiai sako:
– Susirgai žvaigždžių liga. O aš tave gerai pamenu, koks tu buvai, kai pradėjai. Tai štai ką aš tau, mano mielas, pasakysiu. Tu man dar kartą atgręši užpakalį…
Pauzė. Įsivyravo nejauki tyla. Kelios dešimtys aktorių, sėdinčių mažojoje salėje, kuri ne tokia jau maža, sulaikė kvėpavimą. Visi laukė Miltinio sugriaudėjant: „Kaip aš tau spirsiu!“ O koks dar kitoks galėjo sekti sakinys – vienintelė loginė išvada, jei ne vietoje, ne laiku atsukta šitoji žmogaus kūno dalis.
– Tai va, aš tau net nespirsiu, – negarsiai ištarė Šefas, – o tik ramiai praeisiu pro šalį…
Reakcijos ilgai laukti neteko. Kaltininkas greit sumetė (o gal ir ne), kur šuo pakastas.
– Draugas Miltini, aš jums skambinau užvakar, vos tik grįžęs iš Italijos. Jūsų nebuvo namuose.
– Aaaa, skaaambinai, – taip ištęstai ir tokia intonacine spalva ištarti raidę „a“ galėjo tik vienas žmogus pasaulyje – Miltinis. – Galbūt galbūt, – ir jam charakteringu judesiu delnu žemyn palygino trumpai kirptus, jau seniai gražiai pražilusius plaukus.
Bet kokia intonacija tą „galbūt galbūt“ pasakė! Po to ironiškai šyptelėjo:
– Aš kelias dienas neišėjau iš namų, gripuoju.
Ir vis tik, nors Šefas nevengdavo aštrių žodžių, kartais net grubių, jo „rekolekcijas“ aš ir dabar, daugiau kaip po keturiasdešimties metų, prisimenu kaip aukšto lygio savotiškas paskaitas filosofijos, meno, psichologijos ir kitais klausimais. Esu tikras, kad jis joms specialiai nesiruošdavo. Ką perskaitydavo, kas susikaupdavo galvoje ir širdyje, ką permąstydavo, tą ir išliedavo ekspromtu, improvizuodamas. Klausydamas galėjai sekti jo minčių eigą. O tai būdavo įdomu, bent man tai tikrai. Jokių įmantrybių balse, intonacijose, gestuose. Tik aiškus balsas, gerai artikuliuojami žodžiai ir aštrus lyg skustuvo ašmenys intelektas, prasiskverbiantis bet kur, paliečiantis besiklausančiųjų iki tol jiems nežinomą nervą, smegenų ląstelę. O kokia improvizacija, humoras, dažnai geliantis, o kartais toks žmogiškas, švelniai liūdnas. Tai buvo virtuozas! Galėdavai klausytis 2–3 valandas, neprarasdamas dė-mesio ir noro klausytis toliau.
Neturėdamas oficialaus aukštojo išsilavinimo diplomo, daugelio jį pažinojusių, išsilavinusių žmonių nuomone, jis buvo reto išprusimo žmogus: jis ne tik gerai kalba prancūziškai, angliškai, puikiai išmano anglų literatūrą, su juo įdomu diskutuoti apie Šekspyrą, bet jis taip pat gerai išmano kulinariją ir etiketą.

Šefas geros nuotaikos

Prieš prancūzų „invaziją“ Šefas buvo geros nuotaikos. Prisiminė jaunystę, studijas Prancūzijos sostinėje, koks jis buvo laimingas, kai vienąsyk, eilinį kartą, alkanas klaidžiojo po Paryžiaus centrą ir rado 100 frankų banknotą ant šaligatvio. Pajuokavo, jog, po daugelio metų lankydamas Paryžių, kaip tarybinis turistas nuėjo į tą pačią vietą. Deja, tą kartą ten 100 frankų banknotas jo nelaukė.
Teatro administracija pakeitė repertuarą, kad paryžiečiai pamatytų stipriausius spektaklius: atrodo, Frydricho Diurenmato „Franką V“ ir Augusto Strindbergo „Mirties šokį“.
Žvalgyba pranešė, kad svečiai sėdi trečioje eilėje, centre – pačiose geriausiose vietose. Studijavome visus po vieną iš eilės pro teatro uždangos plyšelius. Žmonės kaip žmonės, garbingo amžiaus, kukliai apsirengę, pablyškę – ne atviro oro darbuotojai. Nežinodamas ir nepagalvotum, kad prancūzai. Keisčiausia, kad nepilvoti. Kas pamanytų, kapitalistinio pasaulio atstovai, ne darbininkai, o nenutukę…
Ir štai atėjo laikas, svečiai kitą dieną išvyksta į Maskvą, o po to – į savo saulėtą šalį.
Bus daugiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto