Ypatinga diena. Ypatinga, nes pajutome, kad jau tapome istorijos dalele – bent vieną dešimtmetį iš tų praėjusių šešių daugelis buvome su „Santarve“. Nes salėje ir scenoje susitiko trys kartos – tie, kurie kažkada dirbo mūsų laikraštyje, tie, kurie šiandien jį leidžia, ir tie, kuriems kada nors gali atitekti mūsų palikimas ir įpareigojimai.
Ir vis tik pats svarbiausias dalykas – pajusti, įsitikinti, kad esi labai reikalingas, gal net labiau nei pats iki šiol įsivaizdavai.
Šitą jausmą ir suvokimą mums padovanojo mūsų skaitytojai bei rašinių herojai, visi į laikraščio jubiliejų pirmadienį suėję ir suvažiavę svečiai.
Bet apie viską iš pradžių.
PRIEŠISTORĖ
„Iki jubiliejaus liko dveji metai, dar daug, marios laiko“, – pastebėjome užpernai.
O šefas (jis labai dažnai būna teisus, ir ne tik todėl, kad yra šefas) vos šyptelėjo ir pasakė: „Nė nepajusite, kaip laikas prabėgs, galvokime dabar“.
Bandėme galvoti ir prieš metus ir prieš pusmetį, tačiau kaip tikri laikraštininkai, paguodę save: visa tai neina į rytdienos numerį, sumanymus atidėdavome „patobulinti“.
Kaip ir reikėjo tikėtis, tikrasis galvojimas ir tikrasis darbas prasidėjo vasarį ir tęsėsi iki pat balandžio 11-osios, iki baigiamojo mūsų bendros šventės akordo, iki rūbinės, kai paskutiniajam svečiui buvo paduotas jo paltas…
Kas nors kartą gyvenime bandė surengti šventę dideliam žmonių būriui (tiesa, būrio didumas – ne svarbiausias dalykas, svarbiausia – kad tie žmonės tau labai brangūs), žino, kokios baimės ir nerimas persekioja. O jeigu neateis? O jeigu ateis per daug? O jeigu įvyks kas nors nenumatyta? O jei visiems (ar nors vienam) bus liūdna ir nejauku? O jeigu visa tai, kas mums patinka ir atrodo įdomu, bus neįdomu mūsų svečiams?
„Reikia trigubai didesnės salės“, – nusprendėme, bandydami išdalyti tuos septynis šimtus trisdešimt kėdžių savo svečiams. Sudarinėjome sąrašus, braukėme ir pildėme, skaičiuodami ant pirštų, atlaikėme artimųjų ir pažįstamų atakas. Pastarieji nesuprato, kodėl negalima pasinaudoti pažintimi ir gauti nors vieną bilietėlį…
Ir dabar norime atsiprašyti tų, kurie galbūt norėjo ateiti į mūsų šventę, kurie turėjo būti į ją pakviesti, tačiau nebūtų sutilpę net visuose rūmuose, – mūsų prenumeratorių, mūsų skaitytojų. Penki tūkstančiai ir dar su antrosiomis pusėmis – šitiek sutalpinti galėtų nebent didžiausia sostinės salė. (Štai todėl šiandien taip išsamiai rašome apie tai, kas vyko – kad nors tokiu būdu galėtume pabūti drauge.)
TA DIENA. PENKTA VALANDA VAKARO
Ir štai iki koncerto pradžios liko šiek tiek daugiau nei valanda. Tuščia salė. Beveik tuščia scena. Repetuoja Jūratė, Asta ir Romas.
Mūsų vairuotojas Vaidas dar važiuoja iš Šiaulių su ypatingu kroviniu – rytdienos laikraščiu. (Norime kiekvienam atėjusiajam padovanoti po šventinį numerį.) Bendradarbiai renkasi neatpažįstamai pagražėję ir dar labiau įsitempę nei priešpiet. Kur neįsitempsi, jei kiekvienas „serga“ už savo rašinių herojus nominantus, už vakaro sėkmę ir už kolegas, kurie žadėjo pražilti, „jei kas nors bus ne taip“.
Pusvalandis iki renginio pradžios. Lauke lietus ir vėjas. „Oras kaip laikraštis, kaip mūsų darbas – nuolat besikeičiantis ir sunkiai prognozuojamas“, – kažkas pajuokauja, bėgdamas plautis rankų. Visų rankos juodos nuo dažų (pabandyk sudėlioti penkis šimtus „Santarvių“, penkis šimtus „Vakarų Lietuvos“ egzempliorių ir neišsitepti), o tas rankas jau yra norinčių paspausti ir pakratyti. Svečiai renkasi. Ieško pažįstamų veidų. Sveikinasi, šypsosi. Apžiūri Jono parodą (specialiai 60-mečiui) ir beveik šešiasdešimt sunkių tomų – mūsų laikraščio komplektus.
Baimė ima trauktis. Pamanai: na, ir koks nemalonus netikėtumas gali įvykti, jei visi tokie savi ir taip geranoriškai nusiteikę. (Net jei pamirši, ką norėjai pasakyti, imsi miksėti ar suklupsi scenos vidury, net jei „uždus“ mikrofonas ar trumpam užges šviesa, net jei ekrane pasirodys ne tas veidas…)
Kyštelim nosį į salę. Ji jau pilna. Jau šešios. Mus sveikina. Mes šypsomės. Mus susiranda vietinė televizija, kuri negali laukti interviu iki vakaro pabaigos. Mes kažką pasakome kamerai ir mikrofonui. Laikas bėga nenumaldomai greitai. Vėluojam, vėluojam!..
ŠVIESOS GĘSTA. 18.10 VAL.
Visi būriu įžengiame į salę. (Mūsų vietos – pirmoje eilėje, kad būtų patogiau ir greičiau visiems drauge paskui užkopti į sceną.) Pasigirsta plojimai.
„Tai buvo kažkas fantastiška, netikėta“, „Šitos akimirkos niekada neužmiršiu“, „Mus sutiko kaip ypatingus svečius“, – ilgai dar vienas per kitą įspūdžiu dalysis kolegos.
Bet dabar nėra kada. Suskamba muzika, „Kauškučio“ vaikai grupelėmis išeina šokti, vadovė Jolanta Tendienė šalia manęs sustingsta užkulisiuose. Prasidėjo.
Pirmoji nominacija. Paskui antroji, trečioji, septintoji. Darius Balčiūnas, visiems geriau žinomas kaip Prezidentūros patarėjas Rugelis, komentuoja nominacijas ir nominantus. Pajuokauja, neskaudžiai įgelia. Labiausiai pažeidžiami turėtų jaustis politikai. Bet štai vedėjas labai surimtėja ir jo balse išgirsti retai kada pajuntamą rimties gaidelę – Darius pristato Eleną Jasienę. „Girdėjote, kokie buvo aplodismentai?“ – paskui sakys Birutė, ir ji galvos ne apie savo rašinį, o apie sediškę mamą, kurios pasiaukojimas padarė stebuklą.
Dievulėliau, kokia smagi ir visiškai nepasikeitusi Barbora Narkienė, vis tebesvajojanti apie dar vieną šuolį, kokia šviesi Jadvyga Balvočiūtė, šventai tikinti, kad mažeikiškiai taps sveikesni. Kaip malonu išvysti scenoje Vidmantą Macevičių, Birutę Vaičkienę, kaip gaila, kad dviejų apdovanojimų nebuvo kam įteikti. (Jonas Jurkus tikrai būtų sudainavęs, ką jis po poros dienų padarė redakcijoje, nutaręs, jog „geriau vėliau negu niekada“ ir atsiėmęs prizą.)
Pagaliau ir scenoje stovėjęs šaldytuvas suranda savo šeimininkę. Tiesa, loterijos „viršininkas“ Rugelis šįkart be jokių sentimentų. Nugalėtoja turi įrodyti, kad ji tikrai turi teisę sėdėti devynioliktoje eilėje, dvidešimt antroje vietoje. Turi padėkoti Lietuvai ir valdžiai. Turi atlikti dar kažkokių formalumų… Prenumeratoriams skirtos loterijos laimėtoja Genovaitė Bružienė paskui prisipažins, jog jai buvo sunku susivokti, kas vyksta, o dar tos Rugelio priekabės…
Ir štai finalas. Scenoje – buvę mūsų laikraščio žurnalistai. Tie, kurie galėjo atvykti. Kiek daug buvusiųjų jau nebepakviesi į sceną, kad ir labai norėtum. Net ne pačių seniausių – iš penktojo dešimtmečio, o tų, kuriuos patys pažinojome, su kuriais teko drauge dirbti „Pergalės vėliavoje“…
O štai scena gerokai prisipildo – joje visa dabartinė „Santarvė“. Visada žinojau, kad kolegos jauni, linksmi ir gražūs, bet kad šitaip!..
Jaunieji žurnalistai sveikina „senuosius“. Sugraudina ir prajuokina. Ei, jaunimėli, viskas buvo nuostabu, o nuostabiausia – jūsų neoficialiai išsakytas pasiryžimas tapti žurnalistais ir grįžti dirbti į „Santarvę“ (vargšės televizijos ir didieji dienraščiai!)
Mūsų šefas (kažkaip labai oficialiai skamba jo pareigos – „Santarvės“ leidėjas) Alvydas Balčiūnas įteikia dovanas tiems, kurie ilgiausiai dirba mūsų laikraštyje – Jonui Strazdauskui ir Džiuljetai Bubelienei. Visiems skamba paskutinė dovana – Romo, Astos ir Jūratės šiandien pirmąsyk repetuota daina. (Beje, visi koncerto dalyviai – taip pat mūsų rašinių herojai, vienaip ar kitaip susiję su „Santarve“.)
Pagaunu kone pirmą per visą vakarą skaitovo Karolio Januševičiaus šypseną (atrodo, ir jam pagaliau palengvėjo). Ant mūsų byra spalvoti konfeti. Ir negali būti… (prožektoriai akina, tad sunku įžiūrėti)… salė stojasi ir griaudi aplodismentais.
„Jautėmės lyg muzikantai iš didelio ir rimto orkestro“, – po vakaro ne sykį graudinsis kolegės. (Na, pasakykite, kas gali būti malonesnio už prisiminimus, ypač kai jiems tik kelios valandos ar dienos, kai jie gražūs ir jaudinantys. Ak…)
VISI KARTU. 19.50 VAL.
Toks buvo sumanymas – pavaišinti visus vyno taure, pabendrauti, pabūti, pasikalbėti. Gaila, kad ne visi pasiliko rūmų fojė. Bet ilgėlesniam laikui pasilikę svečiai, manau, nepasigailėjo. Ko vertas improvizuotas Jūratės, Astos ir Romo bei saksofonininko Augusto Jastrumskio koncertas – dar viena nuostabi dovana „Santarvei“ ir jos svečiams.
Kolegos akivaizdžiai atkuto – bėgioja po fojė nuo vieno svečių būrelio prie kito (oi, atsiprašau, žurnalistai ir fotografai dirba!), Arūnas dar sunkiai suvokia, kad viskas baigta ir jau būtų galima atsipalaiduoti (jam kliuvo didžiausi rūpesčiai ir įkyriausios smulkmenos, tad lenkiame galvas, Arūnėli!)
Paskui susirinksime ir pasakosime, pasakosime vieni kitiems, ką išgirdome. Juk taip svarbu kuo daugiau atsiliepimų, kuo daugiau patikinimų, tikrumo, kad viskas gerai.
„Šiandien pati gražiausia diena mano gyvenime“, – sako Birutė. Gal būta ir gražesnių, bet svarbiausia –šiandien.
„Tik įsivaizduokite, jai labai reikėjo šaldytuvo!“ – praneša Sandra, jau prieš kelias dienas įpareigota bendrauti su loterijos laimėtoju. Ir paklausia: „Ar matėte mūsų jauniausią prenumeratorių?“ Žemai pasilenkęs turi bendrauti su Eligijumi – jam dar tik ketveri. Bet jo vardu užsakytas laikraštis, ir tenka skaitytis (gerai, kad pagalvojome ir apie saldainius!).
Virginija nuolat apsupta savo jaunųjų žurnalistų, kurie, įmanytų, – visai jos nepaleistų. Tik retkarčiais pamatau ją kokio politiko draugėje.
Ir vėl džiūgauju – kokie gražūs, laimingi ir pakylėti santarviškių veidai. Kokie mieli.
O dabar apie pačią didžiausią dovaną. Tos kelios valandos, kurias praleidome drauge su Jumis, mielieji mūsų svečiai ir viešnios, mums buvo didžiausias atpildas. Ir už darbą laikraštyje, ir už šventę.
Jūs sakėte, kad Jums sunku išreikšti, ką jaučiate. Patikėkite, taip pat sunku yra ir mums. Žodžiai čia jau nieko nebereiškia arba reiškia per mažai. Pakanka Jūsų žvilgsnių, šypsenų, noro prisiliesti, paglostyti, pasakyti ką nors gero ir šventiško. Jūs sakėte, kad gavote nuostabių emocijų, pasipildėte įspūdžių, kad skaitote ir skaitysite… Tačiau galiu neabejodama pasakyti, kad mums Jūs davėte dešimteriopai.
Jūs dar sykį patvirtinote nuojautą, kad „Santarvė“ – tai ne paprasta darbovietė, ne šiaip sau darbas ir ne šiaip sau laikraštis, o idėja. Jūs priminėte, kaip nuostabu, kai geras jausmas yra abipusis. Bijau pasakyti žodžio „meilė“, bet jaučiu, kad ir jį pasakiusi, nedaug tesuklysčiau.
Tebūna santarvė su mumis visais. Tebūna ir „Santarvė“.
Jono STRAZDAUSKO ir Algimanto TIRLIKO nuotraukos
