Su mažeikiškiais – apie spaudos, kultūros ir bendruomenės ryšius

Nuotr. iš redakcijos archyvo

Šiandien, gegužės 7-ąją, minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ši šventė primena 1864–1904 metus, kai buvo kovojama dėl lietuviško rašto, spaudos, knygos išlikimo – kiekvienai tautai, valstybei svarbių dalykų.
Apie šį laikotarpį ir lietuvių siekį išlaikyti kalbą, raštiją, puoselėti laisvą spaudą knygotyrininkas, bibliofilas, edukologas dr. Domas Kaunas yra pasakęs: „Spaudos atgavimo diena turėtų būti antroji šventė po nepriklausomybės atgavimo.“
Šventės išvakarėse „Santarvė“ mažeikiškius kalbino apie spaudos reikšmę, jos įtaką bendruomenės kultūriniam gyvenimui, pagrindinius veiklos sąlyčio taškus ir dar neišnaudotas galimybes.

„Spauda gali paskatinti draugystę tarp vyresniųjų kartos ir jaunuomenės“
Ramunė BADAUKIENĖ,
Mažeikių „Ventos“ progimnazijos direktorė:

– Nepaisant inovatoriškumo ir šiuolaikinių technologijų įtakos, žmogaus gyvenime vis dar svarbus išlieka rašytinis ar spausdintas žodis. Tik gaila, kad mūsų pačių raštingumas prastėja. Kitaip suvokiame ir pačią spaudą, ir joje pateikiamą informaciją.
Šiandien informacijos šaltinių žmogus gali rasti itin daug, internetas sudarė galimybes kiekvienam pasijusti žurnalistu ar vertintoju, ekspertu. Dar ne visi suvokiame ir žodžio galią, ir kritinio mąstymo svarbą, nes ne viską, kas yra parašyta, ką randame viešoje erdvėje, reikia suprasti tiesiogiai. Esant tokiai situacijai didelė atsakomybė tenka žiniasklaidai. Korespondentai turi labai atsakingai dirbti savo darbą. Kuo objektyvesnė ir labiau patikima bus jų pateikta informacija, tuo labiau žmonės domėsis žurnalistų straipsniais, skaitys spausdintą žodį. Šiuo metu tai labai trapu, nes, kartoju, į priekį veržiasi informacinės technologijos ir internetiniai laikraščiai.
Mūsų mokykla anksčiau leido laikraštuką, bet laikas eina, informacinės priemonės tobulėja, tad ir mes žengiame koja kojon. Daug kas persikėlė į internetinę erdvę, socialinius tinklus. Klasės jungiasi į grupes ir taip bendrauja, skleidžia reikalingą informaciją.
Laikraštis, žurnalas ar knyga šiuo metu išlieka kaip vienas iš malonumų – paimti į rankas, atversti peržiūrėti, perskaityti. Suprasti, kaip tai malonu, daug maloniau nei naršyti telefone…
O norint sustiprinti sąsajas tarp spaudos ir bendruomenės, ypač jaunimo, gal reiktų labiau skatinti jaunus žmones atsiskleisti, pradėti rašyti. Suteikti galimybę jų darbus spausdinti laikraščiuose ar kituose leidiniuose. Turėtų spaudoje išlikti ir puslapiai, skirti jaunimui, jo išsakytos idėjos. Per tokį išsakymą įvyktų ir kartų susilietimas, atsirastų daugiau bendrumo tarp šių dienų kultūros ir ankstesnės.

„Senoji spauda – savotiškas ryšys tarp praeities ir dabarties“
Vaidotas BALZERIS,
Mažeikių muziejaus direktorius:

– Spauda, leidiniai, ypač likę iš senesnių laikų, skaičiuojantys ne vieną dešimtį metų, yra savotiška sąsaja tarp praeities ir dabarties. Kartkartėmis ja yra domimasi. Ateina žmonės į muziejų, ieško konkrečios informacijos įvairiuose leidiniuose, spaudoje. Ypač ankstesnių metų. Dažniausiai domisi asmeniniais klausimais, užsiima šeimos, giminių paieškomis. Tokiu atveju ypač praverčia muziejuose saugomi spaudos leidiniai, rankraščiai, bažnytinės knygos.
Mūsų sukaupta informacija žmonės naudojasi lyg savotišku metraščiu. Išlikęs rašytinis ar spausdintas žodis ir mums, muziejininkams, yra informacijos šaltinis, rengiant įvairias ekspozicijas ar parodas.
Teko pastebėti, kad spauda, kiti spausdinti leidiniai šiais laikais yra aktualesni vyresnio amžiaus žmonėms, kurie neprisitaikė prie dabartinio laikmečio naujovių. Jie maloniau varto tikrą, popierinį laikraštį. Manau, spausdintas ar rašytas žodis neturėtų išnykti, kadangi kažkiek įpročių iš savo tėvų ir senelių perima ir jaunoji karta.
Kad ir kaip būtų gaila, tenka pripažinti, kad vis didesnę dalį žmogaus gyvenime vis dėlto užima informacinės inovacijos, taupydami laiką gana daug žmonių pagrindines naujienas sužino naudodamiesi internetu. Manau, dėl šių tendencijų ir žiniasklaida vis labiau persikelia į interneto erdves, taip užsitikrindama didesnį populiarumą ir prieinamumą.
Norėtųsi, kad dabartinė spauda ar kitos informavimo priemonės skleistų daugiau pozityvumo, kad nebūtų užsiciklinama tik ties kritika. Norėtųsi, kad daugiau dėmesio rašiniuose būtų skirta kultūrai, kultūriniam gyvenimui.

„Mažais žingsneliais judame tikslo link
Alina BERNOTIENĖ,
Mažeikių rajono viešosios bibliotekos direktorė:

– Spauda, leidiniai yra aktualūs ir šiandien, tačiau tenka pripažinti, kad ne taip, kaip anksčiau. Skaito žmonės mažiau nei prieš dešimt ar dvidešimt metų, bet yra tokių skaitytojų, kurie ateina kiekvieną dieną. Jie dešimtmečiais išlieka ištikimi spausdintam žodžiui. Dalis yra pasirinkę konkrečius leidinius, mėgstamus žurnalus, kuriuos skaito ne tik vietoje, bet pasiskolina ir nešasi namo.
Norėtųsi, kad ir dabartinė ar ateities kartos nuo mažens protintųsi skaityti knygas, domėtis spauda, kad viso to savo vaikus išmokytų tėvai. Būtent čia yra visų pradžių pradžia ir esmė.
Galime pasidžiaugti, kad vis dėlto mažais žingsneliais judame šio tikslo link.
Vis daugiau į biblioteką ateina šeimų su mažais vaikais. Skaito kartu knygeles – ir vietoje, ir į namus nešasi. Tam, kad žmonės domėtųsi, skaitytų, galėtų pasitarnauti kuo didesnis viešinimas ir kvietimas žmonių į bibliotekas, į ten organizuojamus renginius, susitikimus. Juk šiuolaikinė biblioteka yra ne tik vieta skaityti ar skolintis knygas, kitus leidinius. Tai vos ne daugiafunkcis centras.
Čia vyksta ir edukaciniai, pažintiniai užsiėmimai, yra ir lėlių teatras. Daugybė įvairių veiklų ir kiekviena veikla turi savo lankytoją. Be to, glaudžiai bendradarbiaujame su visomis švietimo įstaigomis, mokyklomis, vaikų darželiais. Šitoje vietoje spauda gali labai pagelbėti viešinant mūsų veiklą. Manau, taip būtų stiprinamos ir sąsajos tarp spaudos, kultūrinio gyvenimo ir bendruomenės.

„Tampame vis labiau matomi ir girdimi“
Inga GUDAUSKIENĖ,
Viekšnių kultūros centro direktorė:

– Kol kas spauda, žiniasklaida yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Kalbant apie Viekšnius, mes turime net ir savo laikraštį, kurį leidžia Biržiškų draugija. Patys sėkmingai bendraujame su rajonine spauda, žiniasklaida. Kviečiame žurnalistus. Teikiame jiems informaciją, jie viešina. Nors, kaip sakoma, viešinimo nebūna per daug, norisi jo daugiau ir įvairesnio. Neatsiliekame ir patys, gaminame lankstinukus, plakatus ar kitaip skleidžiame informaciją apie renginius, šventes.
Rašytinis ar spausdintas žodis vis dar yra aktualus ir reikalingas. Viliuosi, kad taip dar bus ilgai.
Gal kartais mums patiems pritrūksta ryžto ir drąsos išeiti į viešumą. Galbūt pakankamai neįvertiname savęs ir nenorime pasirodyti platesnei auditorijai, ne tik vietinei bendruomenei. Tačiau paskutiniu metu patys pastebime, kad po truputį lendame iš savotiško kiauto – žmonės vis daugiau apie mus, kultūros darbuotojus, ir mūsų darbus sužino iš spaudos ar kitos informavimo priemonės.

„Kiekvienam reikia dėmesio“
Kristina OSINSKIENĖ,
Žemalės seniūnaitė:

– Šiuo laiku turbūt mažiau kreipiame dėmesio į spaudą, į rašytą, spausdintą žodį. Ir laiškų ranka ant popieriaus jau neberašome. Ne toks laikmetis, viskas pažengę į priekį. Bendruomenė naudoja socialinius tinklus, turime uždaresnę grupę, kur aptariame tik mums rūpimus klausimus, stengiamės pasidžiaugti ar pasidalyti informacija. Tai sudėtingiau vyresnio amžiaus žmonėms. Kadangi Žemalė – ne miestas, informacija čia neretai sklinda iš lūpų į lūpas.
Tačiau bendruomenės sąlytis su spauda ir joje skleidžiama informacija išlieka. Dedame pranešimus į spaudą, skelbiamės per radiją. Kviečiamės žurnalistus pas save. Reikalui esant, patys darome informacinius stendus apie numatomus renginius ar koncertus ir pastatome matomoje vietoje. Taip kad be rašyto ar spausdinto žodžio nelabai apsieiname. Tik gaila, kad kartais mes daugiau dėmesio sulaukiame iš kitų rajonų žiniasklaidos, o ne iš savo. Galbūt to labiausiai ir norėtųsi, nes kiekvienam reikia dėmesio, norėtųsi, kad mums svarbiems renginiams, vykstantiems mažesniuose miesteliuose ar kaimeliuose, būtų skirta daugiau viešinimo, o ne apsiribota keliomis eilutėmis…
Kol išliks ryšys tarp bendruomenės ir spaudos, palaikomas bendradarbiavimo, tol šie abu dalykai išliks neatsiejami vieni nuo kito.
Nuotr. iš redakcijos ir asmeninių archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*