Su skulptoriaus įrankiais mažeikiškis nesiskiria nuo vaikystės

Paskutinis mažeikiškio Antano Murausko akmeninis darbas – Angelas – praėjusį savaitgalį iškeliavo į Dzūkiją, Liškiavos miestelio kapines.
Tokių ir panašių skulptoriaus darbų galima rasti įvairiose Lietuvos vietose, pradedant jo gimtąja Žemaitija ir baigiant tolimais Aukštaitijos kampeliais.
PRADŽIA – MOKYKLOJE
Pirmąjį didesnį darbą iš medžio būsimasis skulptorius išdrožė būdamas trylikos. Tada jis mokėsi Mažeikių 2ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Gabijos gimnazija – V. M.). Iš kur atsirado potraukis menui, juolab skulptūrai, Antanas sakosi nelabai žinąs – jo šeimoje menininkų nebuvo. Anksti miręs tėvas buvo jūrininkas – laivo kapitonas, nieko bendra su menu neturėjo ir mama, senelių Antanas sako išvis neatmenąs.
Vienintelė prielaida, kad jis gimęs Stoties gatvės kvartalėlyje, kur išaugo daug menininkų: čia augo išeivijos poetas Henrikas Nagys su savo seserimi, būsima poete Liūne Sutema, senelė draugavusi su dailininkės tekstilininkės Bronės ValantinaitėsJokūbonienės mama Valantiniene.
Vaikystėje specialiai Antanui piešinėlius piešė dabar Vilniuje gyvenantis dailininkas Vladas LisinasLisaitis. Tai gal ir buvęs pirmasis postūmis meno link.

TAPĖ IR LENINĄ, IR BREŽNEVĄ
Mokykloje Antanas lankė grafikos būrelį, pirmoji rimtesnė pažintis su medžiu įvyko Stepono Krikščiuko vadovaujamame kaukių drožimo būrelyje.
Neišsiskyrė mažeikiškis su menu ir tarnaudamas armijoje – raketinėje bazėje Maskvos apskrities miškuose. Jo gabumus vadovybė pastebėjo ir dirbti dailininku paskyrė po to, kai savaitę keliaujant į poligoną jis išpiešė vagono lubas.
„Tada ir prasidėjo: paskirtas dalinio dailininku, tapiau plakatus, didelio formato stendus su Lenino ir Brežnevo atvaizdais įvairiomis pozomis. Tarnybos draugams teko išbandyti ne vieną tatuiruotę. Tarnybą kariuomenėje, žmones, jų veidus, net savo šautuvo numerį prisimenu iki šiol“, – pasakoja pašnekovas.
Grįžus iš armijos likimas Antaną vėl suvedė su S. Krikščiuku: jis vadovavo meno dirbtuvėms, kurios tada buvo Pergalės (dabar Vasario 16osios – V. M.) gatvės dideliame mediniame name.

ŽMOGŲ STENGIASI PAŽINTI
Vėliau Antanas savo profesines žinias nusprendė pagilinti ir įstojo į tuometinę Kauno 52ąją profesinę technikos mokyklą, kuri dabar vadinama Amatų mokykla. Čia mažeikiškis įgijo dekoruotojo apipavidalintojo specialybę ir grįžęs įsidarbino Mičiurino kolūkyje Židikuose. Sužinojęs, kad Sedos paminklų dirbtuvėse trūksta dailininko, persikėlė į Salomėjos Nėries kolūkį.
„Nuo tada prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas. Ten trūko dailininko – portretų akmenyje kaliko. Nenoriu girtis, bet esu išlikęs vienintelis tikras mažeikiškis, kalantis portretus akmenyje. Tai jau tęsiasi penkiolika metų“, – apie savo darbo patirtį kalba Antanas.
Pasak jo, skulptoriai tokiais dalykais neužsiima, kadangi tai – labai specifinis darbas. „Kalti portretą akmenyje yra iš sovietinių laikų atėjęs kičas. Meninės vertės jis lyg ir neturi, bet jį atlikti techniškai – sunku ir sudėtinga. Kad pataikytum, ko reikia užsakovui, turi turėti vidinę nuojautą, koks buvo gyvas žmogus: jo charakteris, išvaizda, būdas. To paties žmogaus nuotraukos visada skiriasi“, – patirtimi dalijasi skulptorius.

PORTRETAI IR ŠVENTIEJI – NEBEPOPULIARŪS
Iš karto pataikyti, anot pašnekovo, turi stengtis dėl dviejų priežasčių: iškalsi žmogų tokį, koks jis buvo, – įtiksi užsakovui ir pats nenukentėsi finansiškai. Jei darbas nepavyksta, iš savo kišenės turi sumokėti už akmens peršlifavimą ir vėl kalti iš naujo. Tai užima nemažai laiko, o jis, kaip sakoma, – pinigai.
Per dieną iškaldavo po du veidus, o dabar, kai tokių užsakymų sumažėjo, nes portretai akmenyje tampa vis mažiau paklausūs, per dvi dienas iškala vieną portretą.
„Dabar portretai, šventųjų paveikslai nebepopuliarūs. Keičiasi žmonių požiūris, nebeliko gigantomanijos, paminklai sumažėjo. Anksčiau žmonės kažkodėl galvojo, kad kuo didesnis akmuo, tuo brangesnis buvo išėjusysis Anapilin.
Paminklai dabar tampa vis stilingesni, nebėra griežtumo, vis daugiau jie įgauna aptakių formų“, – pastebi Antanas.

ATSISAKO NATŪRALIZMO
Dabar vis daugiau žmonės renkasi autorinius, vienetinius darbus. „Man tokie darbai – tikras malonumas, vėl pasijutau reikalingas ir galiu sakyti, kad prasidėjo tikroji mano kūrybos era“, – džiaugiasi skulptorius.
Paminklai dabar labiau stilizuoti, atsisakoma liaudies meistrų darbams būdingo liaudiško stiliaus bruožų, natūralizmo, lieka tik viena kita tokia detalė. Antanas teigia, kad paskutinis jo darbas – Angelas – taip pat stilizuotas, tik rankos iškaltos liaudies menui būdingu stiliumi.
Skulptorius apgailestauja, kas toks Angelas – antrasis jo darbas. Jo užsakovai iš Dzūkijos iš pradžių pageidavo visai kitokio paminklo. „Paminklo reikėjo išėjusiai mamai. Pagalvojau – vėl turėsiu progą kalti originalų darbą. Tiems žmonėms nupiešiau tris eskizus, atidaviau juos, kad apsispręstų, kurį pasirinkti. Per tą laiką mirė ir jų tėvas. Liškiaviškiai, sužinoję, kad Plungės kapinėse stovi mano kaltas Angelas ir pamatę jį, panoro būtent tokio paties, tad teko savo sumanymo atsisakyti“, – pasakoja Angelo istoriją Antanas.

NEMELUOJA NEI SAU, NEI KITIEMS
Lankydamasis garsiojo Vytauto Šerėno sodyboje Ignalinos rajone, Antanas gavo užsakymą – išdrožti iš tvenkinio lipančią žuvį. Kadangi dėl magistrantūros studijų mažeikiškis laiko turėjo ne marias, pažadėjo užsakovui atvežti gatavą darbą. Bet šis, pasak skulptoriaus, matyt, iš principo to darbo atsisakė.
„Darbai paprastai pas mane neužsilaiko. Norėčiau drožiniais išpuošti savo sodybą kaime, bet neišeina – tuoj kas nors nuperka. Kaime stovi tik mano darytas cementinis Kristus“, – sako Antanas.
Mažeikių kapinėse kas penktas portretas – Antano rankomis akmenyje iškaltas, čia ir Geidžiuose stovi jo kurti paminklai, skulptūros. Prieš keletą metų mažeikiškis skaptavo Gabijos skulptūrą, kuri dabar stovi prie jo buvusios mokyklos, dar anksčiau mokyklos teritoriją papuošė Antano statulos „Eglės žalčių karalienės“ tema.
„Visi darbai reikalauja kruopštumo, atidumo. Dirbdamas stengiuosi įdėti visus savo sugebėjimus ir jėgas. Jeigu pradedi dirbti meluodamas pats sau, nepadarydamas iki galo visko, ką sugebi, jau nebesi menininkas. Jei apgaudinėsi save, apgausi ir kitus. Menininkai nuo kitų žmonių tuo ir skiriasi, kad kiekvieną darbą turi atlikti nemeluodami nei sau, nei kitiems“, – įsitikinęs skulptorius.

MALONUMUI NĖRA LAIKO
Anot Antano, tą patį darbą vienodai galima įamžinti tiek medyje, tiek akmenyje. Prieš kaldamas akmeninę skulptūrą, pirmiausia ją padaro iš medžio. Akmuo reikalauja didesnės fizinės ištvermės, atsargumo ir atidumo. Viską reikia daryti labai tiksliai – vienas per stiprus smūgis kaltu ir darbas gali nueiti niekais, nes jo nebeatstatysi.
„Tas pats ir su portretais – vienas netikslus stuktelėjimas, ir daryk viską iš naujo. Per savo darbo praktiką man nėra to atsitikę, o kitų kolegų kaltų portretų yra tekę perdaryti ne vieną. Viską iš naujo“, – teigia Antanas.
Dirbant reikia saugoti ne tik kūrinį, bet ir save. Buvo atvejis, kad su pjūklu vos neperpjovė mobiliojo telefono, kitąkart trūkusio pjūklo šukė perrėžė drabužius iki pat odos, bet jos nepažeidė. Menininkas džiaugiasi, kad dar nė karto dėl traumų neteko kreiptis į gydytojus.
Darbas su akmeniu reikalauja daug sveikatos. Jei dirbama patalpoje, prisikvėpuojama akmens dulkių. „Plaučiai – ne rėtis, todėl pagal galimybes stengiuosi dirbti lauke. Dirbu vakarais ar savaitgaliais. Angelas gimė per mėnesį, kaliau vakarais nuo šešių iki vidurnakčio.
Fiziškai nespėju, neturiu laiko, kad galėčiau drožti vien savo malonumui. Tai gal pasiseks tik išėjus į pensiją“, – juokauja Antanas.

ŠAUKŠTŲ IR KLUMPIŲ NEDROŽIA
Rytais ar po darbo skulptorius visada apsilieja iš šulinio pasemtu vandeniu. Tiek vasarą, tiek žiemą. Taip, anot jo, nuplauna visą neigiamą energiją. Jis teigia nesuprantąs žmonių, kurie sako negalį kurti, jei „nėra nuotaikos“.
„Esu ne nuotaikos menininkas. Galbūt esu darboholikas, kuriam nuotaika nieko nereiškia. Kurti galiu ir važiuodamas į studijas. Jei vairuoju pats, mintyse iškyla įvairiausių darbų eskizai, jei keliauju autobusu, juos palieku popieriuje“, – pasakoja per keturiasdešimtmetį perkopęs mažeikiškis.
Paklaustas, ar nesijaučia esąs komercinis menininkas, Antanas sako pildąs žmonių norus savo stiliumi, tik jam būdingu meninio atlikimo braižu. „Nuo komercinių skiriuosi tuo, kad nesu padaręs nė vieno serijinio darbo. Nors tai ir užsakyti, bet vienetiniai darbai, į kuriuos įdedu didelę dalį savęs. Kitaip, kaip kūrėjas žlugtum. Nors ir sugebėčiau, iki šiol nesu išdrožęs nė vieno šaukšto ar klumpės. Į akmens darbus įdedu filosofinę mintį, todėl žmonės kartais prašo paaiškinti, kas pavaizduota. Užtenka vieno kito sakinio, ir žmogus supranta. Remiuosi principu „paprastumas originalume“, – sako Antanas.
Jis pripažįsta, jog užsakovo primygtinai prašomas padaryti kito, jo matyto paminklo kopiją, vis tiek vieną kitą detalę prikurtų kitokią.
„Niekada su užsakovu pirmiausia nepradedu kalbėti apie atlygį. Man svarbiausia – nuoširdžiame pokalbyje išgirsti, kokią formą ar kokią mintį jis norėtų matyti įkūnytą darbe“, – teigia mažeikiškis skulptorius.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
A. Murausko namuose darbai ilgai neužsibūna – jie turi didelę paklausą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*