Nors pasaulyje mūsų, lietuvių, nėra daug, tačiau lietuvių kalba, kurią vartojame, yra tokia pat didelė vertybė kaip ir kitos pasaulio kalbos. Ar susimąstėme, kodėl mūsų kalba gerbtina ir brangintina?
Gal todėl, kad gimtoji, perimta, tarsi savaime mums duota? Gal todėl, kad yra trečia pagal senumą tarp pasaulyje vartojamų kalbų (Vakarų ekspresas, 2023 m. parengta Aro Masiulio informacija)? Gal todėl, kad ji ir šiuolaikiška, kintanti, atitinkanti mūsų poreikius?
Dažnai girdime mitą, kad labai sunku išmokti lietuvių kalbą dėl jos archajiškumo. Užsieniečiai studentai pabrėžė, kad lietuvių kalba nėra sunki – svarbu motyvacija. Bet yra keblumų, nes lietuvių žodynas be galo turtingas, čia daug sinonimų. O kas galėtų tai paneigti?
Paimkime žodį eiti. Žiūrint, kaip eisi, – kiekvienam atvejui pasakyti ne vienas žodis: žingsniuoti, pėstinti, pėdinti, žygiuoti, mauti, drožti, nerti, skusti, spausti, skuosti, dūlinti, kėblinti, kiūtinti, slinkti, šliaužti, vėžlinti… Norite dar? Prašau – A. Lyberio „Sinonimų žodyne“ daugiau nei 200 žodžių.
Žemaičiai didžiuojasi turį žodį jiestė. Jis kaip ir „tarptautinis“, kitoms tautoms (vokiečiams, anglams, latviams, lenkams ir kt. ) būdingas. Bet kiek dar yra kitų žodžių valgymui pavadinti! Tenka pripažinti, kad to neišmoksi, tai tik paniręs į gimtąją kalbą gali gauti. Taigi, valgyti – sotintis, kramtyti, krimsti, nemnioti, kąsniuoti, dyžti, pusti, ryti, sprogti, šlamšti, šluoti, šutinti, šveisti, murkšlioti, čekšnoti, čiaumoti… Taigi, tai didžiulis kalbos turtas. Gal ir neprilygsta „tarptautiniam“ jiestė, bet užtat kiek daug ir visiems atvejams pavadinti!
Taigi, kas galėtų paneigti, kad mūsų kalba ne tik sena, bet ir turtinga.
Parengė Genovaitė VALANTIENĖ