Per avariją sunkiai sužalotą septyniolikmetį sediškį (Mažeikių rajonas) Stasį Jasą ištiko koma. Nors medikai nieko nebežadėjo, po vienuolikos mėnesių sūnų gyvenimui prikėlė mamos meilė.
MOKOSI GYVENTI IŠ NAUJO
Gegužės 8 dieną 22-ąjį gimtadienį švęsiantis jaunuolis apie avariją beveik nieko neprisimena. Pasivažinėti automobiliu jį tądien pakvietęs pusbrolis Tomas su draugais.
„Nieko daugiau nebežinau… Atsibudau savo lovoje kaip po įprasto nakties miego… Tik jau kitoks“, – prieš pusantrų metų sėdėdamas invalido vežimėlyje ir sunkiai rinkdamas žodžius pasakojo jaunuolis.
Sunkiai jis kalba ir dabar. „Stasiukas ir iki avarijos nebuvo labai šnekus. Dabar jis dar uždaresnis. Tik su seserimi daugiau bendrauja“, – palygina mama ir priduria, kad šeimos gyvenimas tarsi padalytas į du etapus: iki ir po nelaimės.
Neseniai sukako ketveri metai, kai sūnus pabudo iš komos. „Galbūt ir reikėtų tą dieną vadinti antruoju gimimu. Tačiau ją švęsti kaip gimtadienį būtų per skaudu“, – atsidūsta moteris.
Stasiukas iki šiol mokosi gyventi iš naujo: skaito, išmoko savarankiškai valgyti kaire ranka (dešinė paralyžiuota), prilaikomas ar pasiramstydamas žengia pirmuosius žingsnius.
Stasiukui padeda tėvas, du broliai ir dvi seserys, tačiau didžioji pagalbininkė yra mama. Ir medikai pripažįsta, kad tik Elenos meilė, ryžtas ir didžiulis tikėjimas prikėlė sūnų iš komos.
ŠIRDIS NEAPGAVO
Tėvai rinko įvairias žoles, medžių šakeles, negyvosios druskos, atvežtos iš Izraelio, voniose maudydavo sūnų, darė įvairius masažus. Sūnų per zondą maitindavo įvairiomis tyrelėmis, vitaminais, net kūdikiams skirtais mišiniais.
Šalia sūnaus nuolat buvusi mama su juo bendravo, jam pasakodavo apie brolius, seseris. Kai nuo jo atsitraukdavo, įjungdavo radiją, televizorių. „Visus vienuolika komos mėnesių tikėjau, kad jis mane girdi, tik negali šito parodyti“, – teigia mama.
Elena sakė, kad širdimi jautusi, ko sūnui reikia. „Ir Dievas švietė“, – pridūrė, paklausus, iš kur žinojo, kaip elgtis su komos ištiktu sūnumi.
Nelaimė sustiprino jos tikėjimą. „Valandų valandas praleisdavau maldoje. Stasiuką net šventu vandeniu ploviau. Per sapnus į rūpimus klausimus atsakymus gaudavau iš paties Aukščiausiojo“, – pasakojo moteris.
Elena sako nė akimirką nepraradusi tikėjimo, kad sūnų pavyks išplėšti iš mirties. „Motinos širdis negali apgauti”, – teigia ji ir priduria, kad tiki, jog ir toliau viskas eis geryn.
Tėvai prisimena, kad išėjimas iš komos būsenos nebuvo lengvas. Jį lydėdavę sūnaus klyksmai, skausmas. Tačiau sūnus keitėsi ne dienomis, o valandomis.
Nors per tuos ketverius metus pasiekta nemažai, mamai kelia nerimą tai, kad sūnus sunkiai užfiksuoja dabartinius įvykius, praeitį kur kas geriau prisimena. „Ir kamieninių ląstelių operacijai esu pasiryžusi“, – ryžtingai kalba moteris, norinti padėti savo sūnui.
TIKSLAS – IŠMOKTI VAIKŠČIOTI
Jaunuolis varžosi savo negalios. Ypač nejaukiai jaučiasi viešose vietose, kai mama stumia invalido vežimėlį. Pirmaisiais metais jai sunku buvo įkalbėti sūnų išvažiuoti į miestelį.
Stasys tiki, kad vaikščios. Jo tikėjimą palaiko visi šeimos nariai.
Elena parodo vyro sukonstruotą treniruoklį, į kurį įsikibęs sūnus mokėsi stovėti. Šeima vėliau nupirko ir naudotą treniruoklinį dviratį, „triptuką“. Su juo sūnus po pusantros valandos mankštinasi.
„Jis labai nori vaikščioti. Vis prašo manęs išmokyti. Jaunam žmogui per sunku dienas leisti invalido vežimėlyje“, – nesuvaldo ašarų mama. Stasys nelabai kuo turi užsiimti: dienomis klausosi muzikos, pažiūri televizorių. Kai iš mokyklos grįžta brolis, patinka stebėti, kaip jis žaidžia kompiuteriu.
„Stasiukui kompiuteriu žaisti su kairiąja ranka sudėtinga. Jis svajoja apie internetą, tačiau mūsų šeimai tai prabanga. Tuo labiau kad reiktų ir geresnio kompiuterio, nes šis jau baigiasi“, – pasiguodžia moteris.
ŠEIMA SUNKIAI VERČIASI
E. Jasienė dar labiau apgailestauja, kad negali sūnui nupirkti geresnių treniruoklių. Daugiavaikė šeima gyvena iš vyro atlyginimo. Tik vyriausioji duktė Edita jau užsidirba duonai, tačiau tėvų paramos reikia Klaipėdos kolegijoje studijuojančiam sūnui.
Moteris neslepia, kad kartais vieną kitą litą tenka prisidurti ir iš sūnaus invalidumo pensijos. „Mano tokia nuostata, kad šitie pinigai turi atitekti Stasiukui. Juos išleidžiu vaistams, vitaminams, vaisiams, gardesniam kąsneliui“, – pasakoja mama ir priduria, kad būna, jog vaistus tenka pirkti ir skolon. Pavyzdžiui, cerebrolysino, gerinančio smegenų veiklą, kraujotaką, mėnesio dozė kainuoja 400 litų. Ilgesnį laiką be jų Stasiukas neapsieina.
Šeima negauna jokių pašalpų. „Nepriklauso, nes suskaičiavus visas pajamas, tarp jų ir Stasiuko invalidumo pensiją, vienam šeimos nariui tenka po 125 litus“, – Elena supeikia valstybės politiką. Jasų mokyklinio amžiaus vaikams nepriklauso ir nemokami pietūs, pasiruošimo mokyklai pašalpa.
SULAUKIA DĖMESIO
Moteris už dėmesį jų šeimai dėkoja Sedos Vytauto Mačernio vidurinės mokyklos direktorei Genoveitai Gricienei. Išimties tvarka jos vaikai ankstesniais metais gaudavo nemokamą maitinimą.
„Šiemet nebeprašiau. Nesinori naudotis sūnaus negalia. Tuo labiau kad ne iš vieno sediškio lyg kokį priekaištą esu girdėjusi sakant: tau tereikia paprašyti, ir mokykla padės“, – pasakoja moteris.
Nelaimė Eleną įtikino, kad aplinkui yra nemažai gerų žmonių. Pavyzdžiui, G. Gricienė prieš kiekvienas Kalėdas jų šeimą su tortu aplanko. Kasmet prieš šventes su lauknešėliu į jų namus pasibeldžia sediškė Gedvilienė. Kirpėja Renata jau penkerius metus ateina į namus apkirpti sūnų.
MEDIKAIS NUSIVYLĖ
Dar ir dabar, po nelaimės praėjus penkeriems metams, Elena negali be pykčio kalbėti apie medikus.
„Galbūt su Stasiuku medikai abejingai elgėsi todėl, kad nebesitikėjo, jog jis gyvens. Tiesiai man buvo pasakyta: ko tu ardais, jeigu sūnus ir atsibus iš komos, jis nei protaus, nei kalbės“, – prisimena moteris.
Elena pasakojo, kad ne kartą dėl medikų abejingumo jos sūnaus gyvybei buvo iškilusi grėsmė. Ji prisiminė, kaip Klaipėdos ligoninėje po septynių parų sąmonės neatgavęs sūnus buvo perkeltas į bendrą palatą, nuo jo atjungti deguonies aparatai. Tik mamai pakėlus triukšmą, ligonis sugrąžintas į reanimacijos skyrių, vėliau iškviestas gydytojas iš Kauno.
Su medikais reikėję pakovoti ir norint išvežti į Kauno klinikas. Tačiau ir ten į sūnų žiūrėjo, kaip į beviltišką ligonį.
Po trijų mėnesių komos būsenos Stasys buvo parvežtas į Mažeikius. Po 10 dienų mažeikiškiai medikai pasiūlė sūnų perkelti į Sedos slaugos ligoninę. „Jeigu aš jį parvešiu į Sedą, parvešiu ir iki namų“, – toks buvo mamos sprendimas.
Kiek pamąsčiusi mama priduria, kad galbūt medikų abejingumas ir privertė ją kovoti už savo sūnų. „Visoms mamoms, patekusioms į panašią situaciją, noriu pasakyti: nenuleiskite rankų, nepraraskite tikėjimo, kad ir ką aiškintų gydytojai“, – patarė moteris.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
