Gintautas Alekna pristatė Kazachstane nufilmuotą vaizdo medžiagą. Autorės nuotr.
Liepos pabaigoje bendrijos „Lemtis“ nariai, Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokytojų ir mokinių komanda bei mokytojai iš Klaipėdos, Neringos, Radviliškio dalyvavo ekspedicijoje į Kazachstaną. Dar du lietuviai, kuriems pasisekė gauti Rusijos vizas, vyko į Sibirą tvarkyti tremtinių kapų.
Praėjusią savaitę abiejų ekspedicijų dalyviai susitiko, kad pasidalytų įgyta patirtimi ir įspūdžiais. Visi jie sutartinai sakė: tai, ką patyrė keliaudami lietuvių tremties vietomis, ilgai išliks jų atmintyje, o prisiminimai dar ir dabar išspaudžia ašarą.
Rengia ekspedicijas
Kartu su projekto „Tautos atmintis gyva“ dalyviais į ekspediciją vyko bendrijos „Lemtis“ narė Gražina Žukauskienė bei ekspedicijų į tremtinių vietas organizatorius ir vadovas Gintautas Alekna.
„Santarvė“ jau rašė, kad bendrija „Lemtis“, siekdama puoselėti ir išsaugoti valstybės istoriją bei pagerbti sovietų okupacijos laikotarpiu nukentėjusius lietuvius, toliau tęsia prieš daugelį metų (nuo 1989-ųjų) pradėtą darbą.
Jau 28 metus veikianti ir 50 ekspedicijų į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje surengusi bei darbo su švietimo įstaigomis patirties turinti bendrija „Lemtis“, bendradarbiaudama su įvairiomis institucijomis, kasmet rengia ekspedicijas į Lietuvai itin reikšmingas ir dar nelankytas trėmimų vietas. Todėl paskelbus idėją Lietuvai: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.“, bendrijos nariai, turėdami patirties ir kompetencijos, siekia prisidėti prie šios kilnios idėjos konkrečiais veiksmais ir į ekspedicijas aktyviai įtraukti mokytojus. Bendrijos tikslas – iki 2025 m. suorganizuoti 7 ekspedicijas į lietuvių tremties ir kalinimo vietas Sibire (kasmet po vieną), kuriose dalyvautų bent po vieną mokytoją iš kiekvienos savivaldybės ir didesnio miesto.
Aptarė keliones
Į ekspedicijų dalyvių susitikimą susirinkę ir G. Aleknos nufilmuotą vaizdo medžiagą peržiūrėję žmonės kalbėjo, kad apleistos, neprižiūrimos lietuvių tremtinių kapinės juos sukrėtė, privertė susimąstyti apie lietuvių likimą ir tai, ką jie patyrė tremtyje ar lageriuose.
Susirinkusieji dalijosi įspūdžiais, ką pamatė Kazachstane ir Sibire. Aptarė pagrindinius skirtumus, didžiausias jų – tai, kad Sibire dominuoja tremtinių kaimai, o Kazachstane – buvę lageriai.
Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos grupė, kurią sudarė mokytojai Algirdas Šadauskas, Andrius Šakinskas, gimnazistė Ugnė Gontaitė, kartu su kitais ekspedicijos dalyviais pedagogais aplankė Žezkazgano, Kengyro, Baikonuro, Karagandos, Temirtau ir kitas lietuvių tremties vietoves. Suskaičiuota, kad ekspedicijos dalyviai nukeliavo apie 3 tūkst. kilometrų.
Į Sibirą vyko ir tautodailininkas, kryždirbys Andrius Bieliukas iš Šakių rajono bei Egidijus Šalkauskis – geografijos mokytojas iš Palangos.
Ekspedicijos organizatoriai sako, kad norintieji važiuoti į keliones po nepažintus kraštus, lankyti tremties vietas turi pasižymėti ištverme, gera fizine būkle ir sveikata, nes per dieną su kuprinėmis ant pečių tenka nukeliauti ne vieną kilometrą.
Susirinkusieji į Mažeikių rajono savivaldybės salę dalijosi įspūdžiais, ką ekspedicijų metu patyrė Kazachstane ir Sibire. Autorės nuotr.
Tikisi, kad išlis
Ekspedicijos į Kazachstaną dalyvis A. Šakinskas kalbėjo, kad ir dabar prisimena matytus vaizdus, ypač jį sukrėtė lageriuose kalintų vaikų kapinės.
„Turbūt nė vienas negali likti abejingas. Ypač kas turi mažų vaikų. Sunku net įsivaizduoti, kokį siaubą išgyveno tėvai, matydami mirštančius savo vaikus. Ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, mirusių tuose lageriuose, labai daug. Apie tai byloja muziejuje užfiksuoti skaičiai“, – kalbėjo A. Šakinskas.
Ekspedicijos į Kazachstaną dalyviai pasakojo apie lietuviškų kapų paieškas kapinėse, kai eini eini ir galo nesimato, arba kapai, iš pradžių buvę tvarkingai eilėmis, išsibarsto ir jau sunku suprasti, kurie jų apžiūrėti, kurie – ne. Po Kazachstano stepes keliavę židikiškiai ir kiti ekspedicijos dalyviai išsakė viltį, kad jų palikti ženklai, tautinės juostelės išliks ilgam ir primins, kad čia buvo lietuviai.
Keliavo į Sibirą
Į Sibirą, Irkutsko sritį, keliavę šakiškis tautodailininkas A. Bieliukas ir E. Šalkauskis iš Palangos
tvirtino, jog tokioms kelionėms reikalinga ištvermė ir ryžtas – taigoje sąlygos žmogaus nelepina.
G. Alekna pasakojo, kad į Sibirą vykę žmonės turėjo specialią užduotį – surasti lietuvių kapus, juos pagal galimybes sutvarkyti ir pastatyti kryžius.
Vyrai prisipažino: laiko buvo mažai, o darbų atlikti reikėjo daug. Visi jie buvo atliekami, stengiantis neatkreipti vietos valdžios dėmesio. Kryžiai buvo gaminami tokie, kad tilptų į sunkvežimio priekabą, kad nesimatytų, kas yra vežama.
Statomiems kryžiams taip pat buvo keliami reikalavimai, kad jie turi būti be užrašų ar specialių lentelių. Per beveik savaitę lietuviai padarė ir pastatė penkis kryžius, atvėrė vienas lietuvių tremtinių kapines. Darbai vykdavo iki vėlumos, beveik iki paryčių.
