Mažeikiškė psichologė Salvinija Lukšienė akcentavo: pagal retrospektyvius tyrimus, seksualinį smurtą patiria apie 20 proc. vaikų, t. y. vienas iš penkių, o tai gerokai daugiau aukų, nei registruojama oficialiai.
„Seksualinis išnaudojimas – labai jautri ir dažnai slepiama problema, todėl ne visos aukos kreipiasi pagalbos. Mano praktikoje didžioji dalis aukų – nepilnamečiai, bet yra ir suaugusiųjų, kurie patyrė skausmingų išgyvenimų, žalos pasekmes jaučia iki šiol“, – „Santarvei“ kalbėjo psichologė.
S. Lukšienei pateikėme kelis klausimus šia aktualia tema, atsakymai gali būti naudingi tiek paaugliams, tiek jų tėvams.
– Kodėl jauni žmonės papuola į tokių nusikaltėlių, koks dabar aptiktas tarp mažeikiškių, įtaką?
– Vaikai ir paaugliai yra smalsūs, ieško ryšio, pripažinimo, dėmesio, daug laiko praleidžia prie ekranų, kur pavojai tyko neišėjus iš namų. Nusikaltėliai tuo puikiai naudojasi – jie moka „prisijaukinti“ vaiką: būti suprantantys, giriantys, siūlantys tai, ko vaikui trūksta (dėmesio, dovanų, virtualios draugystės, dovanų žaidime).
Jaunuoliams dažnai trūksta kritinio mąstymo ir žinių apie pavojus, jie naivūs ir nesitiki, kad aplinka grėsminga, kad tos grėsmės, nemalonumai gali nutikti ir jiems. Be to, jie gali nenutuokti, kad tapo aukomis, ypač kai viskas vyksta lėtai, per pasitikėjimo kūrimą.
– Kas šitiek metų lemia visuomenės požiūrį, jog apie seksualinius nusikaltimus ir aukoms, ir jų aplinkai geriau tylėti, slėpti, net tais atvejais, kai žmogus tampa šantažo objektu?
– Dalis tėvų labai nedrąsiai kalba apie kūniškus dalykus. Mūsų kultūroje lyties organai kartais siejami su nuodėme, negrožiu, nešvara. Nekalbėdami apie lytiškumą̨ su savo vaikais tėvai parodo, kad tai „nepadori“, draudžiama tema, ir stumia vaikus į pavojų.
Jei mes nesupažindinsime su lytiškumu, tai padarys draugai ir internetas, kitos medijos. Jau nuo 5 metų vaikus reikia supažindinti su „apatinių drabužių taisykle“, kuri moko saugoti savo kūną tiek realiame, tiek virtualiame gyveni-me.
Baimė, gėda, kaltės jausmas – tai pagrindinės priežastys, kodėl aukos tyli. Deja, vis dar gajus mitas, kad auka „pati kalta“ – per daug atvira, naivi, provokuojanti. Taip pat veikia baimė būti nepatikėtam, stigmatizuotam ar nubaustam (pvz., jei nepilnametis pats siuntė inty-mias nuotraukas). Šantažo atveju pridėtinės baimės kelia grasinimai paviešinti intymią medžiagą.
– Patarkite, ką aplinka turėtų daryti, kad vaikai būtų saugūs elektroninėje erdvėje.
– Pirmiausia – šviesti vaikus apie grėsmes, kaip atpažinti manipuliaciją, ką daryti nepatogioje situacijoje.
Palaikyti ryšį. Kai vaikas žino, kad su tėvais galima kalbėti APIE VISKĄ be bausmių ar kaltinimų, jis greičiau pasipasakos.
Domėtis virtualiu gyvenimu: kokias programas naudoja vaikai, kas jų draugai, ką žiūri, kuo dalijasi.
Su vaikais turėti susitarimų dėl saugumo: kokios informacijos neskelbti, kaip elgtis, jei kas nors prašo siųsti nuotraukų ar susitikti.
Noriu pabrėžti: techninės priemonės (tėvų kontrolė, privatumo nustatymai) gali padėti, bet jos niekada nepakeis atviro santykio.
Šiuo metu informacijos apie prevenciją yra labai daug, todėl žmonėms reikia tik domėtis ir skai-tyti specialistų, specializuotų interneto svetainių teikiamas rekomendacijas. Viena jų – VšĮ „Paramos vaikams centras“.
– Į ką reikia atkreipti dėmesį tėvams? Kada ir kokių įtarimų gali kilti, kad su jų vaikais vyksta šis tas blogo?
– Sunerimti reikėtų, kai vaikas užsisklendžia, vengia kalbėti apie savo virtualų gyvenimą.
Kiti požymiai:
Staigūs nuotaikų pokyčiai, nerimas, liūdesys, miego ar valgymo sutrikimai.
Slapukavimas – slapta tikrina telefoną, greitai ištrina susirašinėjimus, ilgam užsidaro su telefonu tualete.
Pasikeičia jaunuolio požiūris į save – sumažėjęs savivertės jausmas, kaltės pojūtis, pasitraukimas iš socialinio gyvenimo.
– Kaip pagelbėti vaikui, jeigu jį elektroninėje erdvėje atakuoja tokie nusikaltėliai? Arba tai vyksta realiame gyvenime?
– Vaikai svetimus žmones turi ignoruoti ir blokuoti, o jei jie siūlo keistas užduotis, – pasipasakoti suaugusiajam. Manau, ryšys su suaugusiuoju ir galėjimas jam pasipasakoti yra saugiausia prevencinė priemonė.
O suaugusieji turi reaguoti taip:
* Pirmiausia – ramiai priimti pasakojimą, nesmerkdami, nesukeldami panikos: „Tu padarei teisingai, kad papasakojai.“
* Nekaltinti vaiko – jis yra auka, o ne kaltininkas.
* Nedelsiant kreiptis pagalbos į policiją.
* Surinkti įrodymus: išsaugoti žinutes, nuotraukas, kontaktus, kurie gali būti svarbūs tyrimui.
* Jei paviešinta medžiaga – pranešti tinklams (pvz., „Facebook“, „Instagram“) ir teisėsaugai. Nes tai – nusikaltimas.
Psichologinė pagalba – labai svarbi ilgalaikei gerai savijautai. Primenu, kad Mažeikių rajono gyventojams nemokamą pagalbą vaikams ir suaugusiesiems teikia VšĮ „Via Alba“ projekto „Kompleksinės paslaugos (KOPA)“, kurį finansuoja Europos socialinio fondo agentūra, specialistai.
Kalbėjosi Vidas STANKUS
