Sveiki, sulaukę paskutinio vasaros mėnesio!

Liepa išėjo pasitaškydama, pirmadienio liūtis atnešė daug džiaugsmo vaikams ir galvos skausmo vairuotojams. Plaukdami patvinusiomis gatvėmis automobiliai krito kaip pėstininkų kuopos kareiviai – tai vienur, tai kitur sutrikę vairuotojai braidė aplink savo mašinas, bandydami sulaukti pagalbos. Bet ko čia sulauksi, nebent liūties pabaigos?
Kvailų vairuotojų pasitaiko ir per liūtį, jie gatve važiuoja taip, lyg dalyvautų Dakaro ralyje ir kastųsi per smėlynus – jei kokios žemos mašinytės variklio neužpylė po ratais teliuškuojantis vanduo, pribaigė didieji ir greitieji kelių „laineriai“ – žiūrėk, atvaro koks ralistas ir sukelia tokias bangas, kad nors virsk ant šono…
Pastebėjau ir tai, kad mažeikiškiams vaikams trūksta verslumo. Šiauliečiai paaugliai ir mažamečiai lenteles su valstybiniais automobilių numeriais jų savininkams pardavinėjo po eurą. Mažeikiuose mašinų „pasai“ gulėjo ant pakelių žolės.
Po lietaus turėtų sparčiai ūgtelėti žolė. Visur ji ir paaugo, išskyrus tuos plotus, kuriuos apėjo miesto tvarkdariai su kokiu nors randapu (žinau tokį chemikalą, kuris užmuša piktžoles ir kurį tūlas javų augintojas kartkartėmis panaudoja laukuose – pats to nemačiau, bet žiniasklaida rašė…). Po to pasivaikščiojimo visos valdiškos miesto pievelės atrodo kaip mano kaimynės galva po kirpyklos ir meliravimo (nesupainiokite su melioracija). Prie šaligatvių plyti plačios geltonos nudžiūvusios žolės juostos. Įdomu, ar savo sodyboje pasidaręs tokį „grožį“ šeimininkas labai džiaugtųsi tokia apsaugine juosta? Mano galva, geriau tegul kokia žolytė ir užlipa ant grindinio, nei lieka ta šlykštus geltonas kantas, „papuošęs“ visas vejas. Vaikščiojau po miestą ir galvojau: geriau tie gudručiai, kurie metro nuo centimetro neskiria, bet purkštuvą į rankas ima, būtų kojas sau apsipurškę, kad plaukai neaugtų. Depiliacijai sutaupytų…
Kas nors pasakys – vis tam Šisbeitauskui negerai. Žolė mieste nupjauta, jos augimo procesą nuolat kuruoja būrys Savivaldybės administracijos specialistų, miestas tvarkingesnis, gražesnis. Neprieštaraučiau tokiam oponentui – išties reikia pripažinti, kad Mažeikių viešosioms erdvėms dabar skiriama ypač daug dėmesio ir jos džiugina akį. Išskyrus tuos plačius, negyvus, nudegintus ruožus prie šaligatvių „šaknų“ (čia aš vėl vedu paralelę su kaimynės šukuosena). Bet sutikite – ir saldžiausio medaus statinaitę tas šaukštas deguto gali užnuodyti…
Beje, apie nuodus. Kažin koks tos cheminės medžiagos poveikis? Kai Sodų parkelyje vaikai ropinėja po žolę, tėvams baisu, kad kuris neužliptų ant tos geltonosios pakraščių zonos ir nuodingosios žolės nenuskintų, nepalaižytų. Arba šunelis, skanuodamas jam svarbią informaciją, pats sau nepakenktų. Žodžiu, reikėtų informuoti, kokį viralą purškėjai panaudojo, koks jo poveikis gamtai ir žmogui. Būtų ramiau. Akis kaip nors pripras, būtų gerai, kad ir kitiems organams nepakenktų.
Gavau tokį skundą – labai pasipiktinęs garbaus amžiaus žmogus rašo, kad dalyvavo Grūstės kapinėse vykusiuose Šv. Magdalenos atlaiduose. Šventė buvo gera, bet transportas… Tiems, kas atvyko į kaimelį ratuoti, ne bėda. O vyresnio amžiaus žmonės turėjo pėstute traukti į Sedą.
Skundo autoriaus nuomone, tą dieną reikėjo paleisti papildomą maršrutinį autobusą. Autobuso nebuvo, todėl jis piktas ant valdininkų, kurie niekuo nesirūpina.
Bet palaukite, – noriu pasakyti tam piktam žmogui, – juk kiekvieną renginį kažkas organizuoja, viskuo pasirūpina. Reikėjo „tam kažkam“ pagalvoti, kad ne visi žmonės gali savais arba savo vaikų, anūkų automobiliais pasinaudoti ir į atlaidus atbildėti. Kirba didelis įtarimas, kad niekas niekur nesikreipė ir to papildomo maršruto atlaidų dienai nepaprašė. Būtų kitas reikalas, jei pasipiktinęs gyventojas parašytų: „Prašėme, maldavome, bet valdininkai pasakė – eikit iš čia ir mums galvų nekvaršinkite…“
Dabar galiu pasiūlyti tik tiek – kitais metais iš anksto susisiekti su Autobusų parku ir paprašyti papildomo reiso. Beje, gal „Santarvėje“ skaitėte, kad nuo rugsėjo vieną mėnesį Autobusų parkas darys eksperimentą – bus kuo į Grūstę ir nuvažiuoti, ir iš jos sugrįžti. Jei eksperimentas pasitvirtins, žmonių pakaks, tokį autobuso maršrutą paliks ilgesniam laikui.
O štai čia aš vis dėlto matau netoliaregį problemos sprendimą. Kas rugsėjo mėnesį skuba prižiūrėti kapų? Priežiūros gėlėms ir žolėms reikia vasarą, ypač kai tvyro karščiai ir nevysta tik plastmasinės gėlės… O ankstyvą rudenį ir taip drėgmės pakanka, gėlės baigia nužydėti, lapai dar tik gelsta, bet nekrinta, šluoti ir grėbti nėra ko.
Sakyčiau, eksperimentas, kuriuo norima įsitikinti, ar daugeliui žmonių reikia to autobuso, parvežančio iš Grūstės (nuvykti ten yra kuo), nebus tikslus, nes jis atliekamas, kai sąlygos pasikeitusios. Reikėjo jį daryti anksčiau, kai išties buvo poreikis važinėti į kapines. Be to, vasarą, kol moksleiviai atostogavo, nemažai autobusų maršrutų buvo laikinai panaikinta.
Štai liepą autobusų valdžia ir galėjo eksperimentuoti. Gal dar rugpjūtį… Parašiau ir dar kartą pažvelgiau į Savivaldybės interneto svetainę. Smagumėlis! Rodos, būtų skaitę per petį. Skelbiama, kad nuo rugpjūčio 1 d. trečiadieniais ir šeštadieniais autobusu Mažeikiai–Seda per Židikus, kuris iš Mažeikių autobusų stoties išvažiuoja 9.40 val., bus galima nuvažiuoti į Grūstės kapines. Iš Sedos stotelės į Grūstės kapines autobusas išvažiuos 10.55 val., iš Grūstės stotelės į Sedą išvažiuos 11.45 val. Tik važiuokite.
Šiandien Porciunkulė (taip keistai šią bažnytinę šventę vadina kalendorius, žemaičiams tai – Parcinkulis) ir Ubagų diena. Kodėl? Pasidomėjau ištakomis. Pasirodo, pasibaigus rugiapjūtei, buvo paplitusi tradicija pirmuoju derliumi pavaišinti ir tuos, kurie kenčia nepriteklių – vargšus. Jiems būdavo nunešama duonos, kitų maisto produktų.
Taigi šiandien diena, kai reikia dalytis. Bent jau pavaišinti tą, kuris alkanas. Padaryti ką nors gero.