Tarsi ir žinome, jog sangrąžos dalelytė si žymi veiksmą, kreipiamą į patį veikėją (prausiasi, nešasi, juokiasi, keliasi, persitvarko), arba vartojama tarpusavio veiksmui nusakyti (šnekasi, pešasi, ginčijasi). Bet imame ir pasakome nei šiaip, nei taip.
Sangrąžinių formų nevartojame nusakydami veiksmą, kuris negali vykti savaime, t. y. nevartojame neveikiamosios rūšies reikšme.
Nusimato (= numatomas) oro atšilimas. Juk kas nors tą atšilimą numato – savaime veiksmas nevyksta. Parsiduoda (= parduodama) sodyba netoli miesto. Kaip kirčiuojasi (= kirčiuojamas) šis žodis? Nosinė čia nesirašo (= nerašoma). Labai sunkiai ir lėtai knyga skaitosi (= skaitoma). Paveikslas gražiai žiūrisi (= malonu, gražu, miela žiūrėti) toje erdvėje. Vakar mieste atsidarė (= atidaryta) nauja parduotuvė. Šalia sostinės statosi (= statoma) daug naujų privačių namų.
Taigi, kai veiksmas negali vykti savaime, o jį kas nors atlieka, sangrąžinė forma nevartojama.
Palyginkime: Jauna šeima statosi namą ir Kai yra pinigų, namas greitai statosi. Pirmame pavyzdyje pasakyta, kad žmonės sau stato namą – veiksmas, nukreiptas į save. O antro sakinio veiksmas nusakomas netaisyklingai – juk namas pats savaime pasistatyti negali, kažkas kitas jį stato.
Tai taip paprasta atsiminti!
Pagal VLKK konsultacijų banko
informaciją parengė Genovaitė VALANTIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
