Tam tikroje savivaldoje gyvena kiekvienas šalies žmogus

Vietos savivalda – tai visi mes – ir įvairiais būdais reiškiantys savo nuomones, idėjas piliečiai, ir įvairius sprendimus priimantys savivaldybės tarybos nariai, ir tuos sprendimus vykdantys savivaldybės administracijos darbuotojai.

Spalio 10-oji keturiolika metų Lietuvoje minima kaip Vietos savivaldos diena.
Vietos savivaldos įstatyme ši sąvoka apibrėžiama kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Respublikos Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Tai yra, vietos savivalda yra administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia, pagrįsta kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais: savarankiškumo bei veiklos laisvės, ribotos administracinės priežiūros, savivaldybių ir valstybės interesų derinimo ir kitais.
Rajono gyventojai, savivaldybių tarybų nariai, savivaldybių administracijų darbuotojai – tai grandys, sudarančios vietos savivaldą.
„Santarvės“ pašnekovai pasidalijo mintimis apie tai, kaip suprantama vietos savivaldos sąvoka, kaip reikėtų ją stiprinti.

Genoveita GRICIENĖ

„Prastai dirbti turėtų neleisti mūsų pilietiškas požiūris“
Genoveita GRICIENĖ,
Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė:

– Arčiausiai žmogaus yra seniūnijų valdžia.
Taip jau esame įpratę Lietuvoje: skųstis, kad nėra pinigų. Ta situacija, kai aukštesnė valdžia neskiria pinigų, suteikia galimybę mažesnei valdžiai ramiau gyventi pasiteisinant, kad „to ir ano negalime padaryti, nes tam nėra skirta pinigų“. O kad pinigų galima prisitraukti per projektus, per privačias iniciatyvas jas palaikant ir skatinant, per pačių seniūnijos darbuotojų papildomas veiklas darbo valandomis, ne visiems seniūnams yra aktualu.
Aišku, kad talkų būdu neišasfaltuosi kelio, bet paraginti žmones prie savo sklypo valdos nušienauti pakelę, nugrėbti lapus, nusipjauti gyvatvorę tikrai galima.
Dabar, kai nebeliko už pašalpas atidirbančių žmonių, vietos valdžia turėtų suteikti daugiau galių seniūnaičiams, o šie įgalintų žmones veiklai. Pasižvalgius po seniūnijų centrus, po seniūnijų patalpas, teisybė ima badyti akis. Finansavimas juk visiems panašus, o tvarka, susitvarkymas labai skiriasi. Vienas seniūnas visada pavargęs ir neturi laiko, o kitas darbo metu ir su ateinančiais reikalų spręsti žmonėmis randa laiko maloniai bendrauti, ir su bendradarbiais yra mandagus bei dalykiškas. Tokio seniūno ir prioritetai aiškūs: kurios kapinės kaip prižiūrimos, kurie keliai kokia tvarka greideriuojami…
Amžinai lekiantis, pusei žodžio laiko teturintis seniūnas pasitikėjimo nekelia. Jeigu ateini į darbą jau pavargęs, prastos nuotaikos, tai ne valdiški reikalai miegoti neleidžia, o namų problemoms spręsti prisireikia nedarbingumo…
Visiems: nuo aukščiausios valdžios atstovų iki žemiausio lygmens seniūnijų valdininkų – neleisti prastai dirbti turėtų mūsų pilietiškas požiūris į valdžios sprendimus ir atliekamus darbus. Kol mes virtuvės lygiu politikuojame ir kritikuojame, kol savo kritikas skandiname tik „feisbukų“ jūrose, nesitikėkime pokyčių bet kuriame savivaldos lygyje. Valdžia esame mes. Ir ne tik rinkimų dieną.

Aurelijus BUTNORIUS

„Negalime turėti tiesioginės demokratijos, bet galime turėti tiesioginį bendravimą“
Aurelijus BUTNORIUS,
politikos apžvalgininkas:

– Dažniausiai gyventojai prisimena esantys savivaldos dalimi tik tada, kai kas ketverius metus reikia rinkti naujus savivaldybės tarybos narius. Mes Respublikos Parlamento narių veiklą sekame kiekvieną dieną, o apie arčiausiai gyventojų esančioje savivaldoje vykstančius procesus sužinome gerokai per vėlai – tik jiems įsigaliojus arba pernelyg toli pažengus.
Mums nereikia turėti tiesioginės demokratijos. Nereikia posėdžių atvirose arenose, kur minios apsuptyje sprendimus priiminėtume plojimų arba švilpimo būdu. Sprendimai taip pat neturėtų būti priimami gatvėje garsiausiai rėkiančios pusės naudai.
Lygiai kaip ir valstybės mastu, mūsų sumažinta visuomenės versija yra nevienalytė. Negalima surinkti 10 proc. gyventojų parašų vienu ar kitu klausimu ir sakyti, kad tai tautos ar bendruomenės balsas, nes didžioji gyventojų dalis galbūt laikosi visai kitokio požiūrio. Tam mes ir renkame savo atstovus į Tarybą, kad jie, išmintingai pakilę virš eilinio piliečio kasdieninių rūpesčių, argumentuotų diskusijų keliu priimtų visuotinai naudingus ar kartais nemalonius, bet būtinus sprendimus.
Nors mes negalime turėti tiesioginės demokratijos, galime turėti tiesioginį bendravimą. Tai yra dėmuo, kurio mūsų savivaldai labiausiai trūksta. Turime tik porą Tarybos narių, aktyviai komunikuojančių socialiniuose tinkluose. Tu gali juos mėgti arba ne, bet visi juos stebi, nes tai yra trumpiausias tiltas tarp valdžios kabinetuose nagrinėjamų klausimų ir gyventojų durų slenksčio. Kitu atveju savivaldos problemos aptarinėjamos tik visuomenės monologo būdu be atgalinio atsako arba su labai uždelsta efemeriška reakcija.
Gerąja išimtimi galėčiau laikyti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos darbuotojų neseniai kilusį susirūpinimą dėl ant Mažeikių politechnikos mokyklos sienos esančio sgrafito likimo. Kai žmonės savo valią gali išreikšti įvykiui dar neįgavus gniūžties efekto, tai yra vienas svarbiausių gyventojų įtraukties į savivaldos gyvenimą pavyzdžių.

Mantas BADAUKIS

„Kai darbai aptariami kartu, juos ir įgyvendinti lengviau“
Mantas BADAUKIS,
Mažeikių apylinkės seniūnijos seniūnas:

– Vietos savivalda – tai savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis per gyventojų tiesiogiai išrinktus atstovus į savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas. Tai kartu ir atsakomybė atstovauti vietos gyventojų interesams, tvarkant ir valdant viešųjų reikalų dalį. Manau, kad dažniausiai žmonės vietos savivaldos sąvoką supranta paprastai ir kasdieniškai: kaip pagalbos instrumentą atliekant įvairius gerovės, kelių tvarkymo darbus ar sprendžiant įvairaus pobūdžio problemas, kartais net konfliktines situacijas.
Seniūnija, būdama artimiausiu komunikacijos tarpininku tarp žmonių ir jų išrinktos rajono valdžios, ne tik organizuoja veiklas, sprendžia iškilusias problemas, bet ir siekia įtraukti gyventojus į bendrų reikalų aptarimą ir sprendimų priėmimą. Galima sakyti, kad seniūnija kaip ir formuoja žmogaus dalyvio politinės kultūros tipą.
Pirmiausia tai vyksta per bendruomenės įsitraukimą aktyvinant seniūnaičių, bendruomeninę veiklą sprendžiant įvairius seniūnijoje iškylančius klausimus, kaip, pavyzdžiui, kelių priežiūros lėšų panaudojimo, asignavimų panaudojimo klausimus teikiant projektus. Norisi pasidžiaugti, kad būtent įtraukus bendruomenę šiemet bus įrengtas ir sutvarkytas paplūdimys Ruzguose.
Norint pasiekti, kad bendruomenė įsitrauktų į sprendimų priėmimą, būtinas betarpiškas bendravimas su bendruomene, būtina žinoti ir spręsti jos problemas, neužmiršti, kad tai ne vien buities problemos ar aplinkos gražinimas, bet ir bendros šventės,·– suartinančios, atgaivinančios po sunkios buities, suteikiančios jėgų kibti į rytdienos darbus.
Bendruomenės žmonės yra aktyvūs teikdami prašymus, pasiūlymus. Kai problemos ar numatyti darbai aptariami kartu ir sprendžiami pasitariant, tai juos ir įgyvendinti lengviau. Tokie sprendimų variantai yra užprogramuoti sėkmei, nes kiekvienas gali jaustis ne tik svarbiu, bet ir atsakingu. Tada pasiektas rezultatas yra visų sėkmė, todėl džiugina ir suartina.
Kaimiškųjų seniūnijų seniūnai turi didesnę galimybę pažinti savo bendruomenės žmones, jų lūkesčius, pajausti bendruomenės pulsą, išgirsti ir išgryninti racionalią bendrą nuomonę, nes aktyviai dalyvauja tų bendruomenių veikloje. O kur aktyvi, dalyvaujanti sprendimų priėmime bendruomenė, turinti daug idėjų, ten daug kartu ir padaroma.
Žmonės vertina ne pažadus ar kalbas, o žiūri į nuveiktus darbus, išpildytus lūkesčius. Aktyvesnis jų įsitraukimas į savivaldos reikalus tikėtinas tada, kai jie pajaučia išpildytus, išsipildžiusius lūkesčius.

Alvyda PURAUSKYTĖ

„Jaunimo reikalų taryba yra galimybė jaunuoliams pažinti savivaldą“
Alvyda PURAUSKYTĖ,
Mažeikių rajono savivaldybės administracijos jaunimo
reikalų koordinatorė:

Iš tiesų, Mažeikių rajono politikai, prieš priimdami sprendimus, domisi, ką jaunimas galvoja, ko nori, kaip jaunus žmones įtraukti į savivaldos veiklą. Jaunimo reikalų tarybą sudaro jaunimo organizacijų, Savivaldybės tarybos ir 3 Savivaldybės administracijos atstovai. Manau, kad veikla per šią tarybą ir yra akivaizdžiausia mūsų rajono jaunų žmonių dalyvavimo savivaldoje išraiška.
Į šią veiklą įsijungę įvairaus amžiaus jaunuoliai išmoksta įvairių dalykų, patobulėja, susipažįsta su politine aplinka, savivaldos veikimo mechanizmais ir išeina į gyvenimą. Tada ateina naujų jaunų žmonių, kurie mokosi tų pačių dalykų. Aišku, gyvenimas vietoje nestovi ir kaskart padiktuoja vis naujų aktualijų, klausimų, bet atsakymų į juos kartos ieško tais pačiais ar panašiais būdais.
Mažeikių rajone veikia daugiau nei 10 jaunimo organizacijų. Su jomis draugaujame ir kaip Savivaldybės administracija konsultuojame, remiame jų projektus ir atsiklausiame šių organizacijų nuomonės rūpimais klausimais.
Jaunimo reikalų koordinatore dirbu nuo 2015 metų ir stebiu, kaip kinta jaunuolių, bent jau tų, kurie dalyvauja jaunimo reikalų tarybos bei jaunimo organizacijų veiklose, požiūris. Kai tik pradėjau dirbti, jaunimo konferencijų metu buvo išsakoma minčių apie tai, kad „valdžia nieko nedaro, rajone viskas blogai, visko trūksta“. Tai iš pradžių šokiruodavo. Dabar vis dažniau girdžiu: „Kur ir kaip mes galėtume įsitraukti, ką mes galėtume padaryti?“ Ir tai labai džiugina.
Pavasarį skambino Vilniuje studijuojanti mažeikiškė. Įstojusi į universitetą ji įsitraukė į Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos veiklą ir sakė, kad jai kyla pavydas, kai į organizaciją atėję bendraamžiai žino savo rajonų situacijas, jaunimo aktualijas, problemas ir kaip visa tai sprendžiama. Ta mergina pasiguodė, kad apie savąjį – Mažeikių rajoną – nieko nežino. Kai klausiau, kur ji buvo mokydamasi gimnazijoje, kodėl neprisijungė prie jaunimo reikalų tarybos, sakė nežinojusi apie tokį jaunimo savivaldos darinį. Tai šiuo pavyzdžiu remiuosi sakydama, kad dalyvavimas jaunimo reikalų tarybos veikloje, prisidėjimas įgyvendinant sumanymus, organizuojant renginius, yra tam tikra galimybė jauniems žmonėms iš arčiau pamatyti ir pažinti, kas yra ta savivalda ir kaip ji veikia.
Beje, tęsiant savivaldos temą, esu pateikusi „Erasmus+“ projekto paraišką. Jei gausime finansavimą, Mažeikiuose vyks politikos debatų festivalis – jauni žmonės turės galimybių daugiau sužinoti apie tai, kas yra, kaip veikia vietos savivalda, Seimas, Europarlamentas. Bet jei finansavimo ir negausime, vis tiek planuoju tokį festivalį organizuoti.
Apibendrinant, manau, kad savivaldos prigimtinė užduotis, misija yra įtraukti jaunimą į sprendimų priėmimą. Mano darbe jaunimo reikalų tarybos veikla yra prioritetinė. Džiugu matant, kad jauni žmonės nori dalyvauti priimant sprendimus. Tada matau ir savo darbo prasmę.

Linas REKAŠIUS

„Daugiau laiko ir jėgų reikia skirti tiesioginiam bendravimui“
Linas REKAŠIUS,
mažeikiškis verslininkas:

– Man atrodo, kad vietos savivaldos efektyvumo didinimo, tobulinimo, gyventojų įtraukimo ir įsitraukimo į savivaldą klausimas iš esmės yra nesibaigiantis. Turbūt niekada nebus taip, kad būtų galima tvirtai pasakyti: mūsų savivalda ideali. Bet stengtis reikia.
Kaip ir namie, šeimose, prieš priimdami sprendimus, tariamės, diskutuojame, svarstome, renkamės, taip, mano supratimu, ir vietos savivaldoje galioja panašūs principai. O esminis dalykas turbūt yra vietinių institucijų darbuotojų ir gyventojų bendradarbiavimas.
Visi norime savajame rajone gyventi gražiau, geriau. Kitaip sakant, visi turime įvairių lūkesčių. Bet tie lūkesčiai patys savaime realybe netampa.
Tačiau yra bėda: nemaža dalis šiandieninės visuomenės narių aptingo ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus, aiškintis iškylančias problemas. Užuot kreipęsi į vietinę valdžią, užuot pasigilinę į tai, kas svarbaus vyksta savajame mieste ar rajone, žmonės savo pasipiktinimą dosniai žarsto socialiniuose tinkluose ir guodžiasi: „Ai, ko čia kreiptis į tą valdžią, vis tiek niekam neįdomu.“ Na gerai, nepasisekė rasti bendros kalbos su vienu valdžios atstovu, belsk į duris kitam. Bet ir tą kalbą suradęs bandyk įsiklausyti į tai, kas sakoma, o ne vien rėk prieš. Kritikuok, bet ir pasiūlyk idėjų, kaip būtų galima padaryti geriau.
Trumpiau tariant, jeigu tiek laiko ir jėgų būtų skiriama tiesioginiam bendravimui akis į akį, kiek jo dabar skiriama draugų ir priešų paieškoms socialiniuose tinkluose ar naujienų portalų komentaruose, mūsų vietos savivalda būtų kur kas tvirtesnė.
Nuotr. iš redakcijos ir asmeninių archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*