Televizijos operatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremtines vietas organizatorius ir vadovas, „Lemties“ bendrijos narys mažeikiškis Gintautas Alekna vis nerimsta. Vien šią vasarą į Sibirą bus turėjęs mažiausiai tris ekspedicijas: birželį grįžo iš vienos, prieš savaitę baigėsi projekto „Misija Sibiras‘ 08“ pirmas etapas, o šią savaitę etatinis ekspedicijų vadovas ir vėl išvyksta į Sibirą – tik šįkart keliaus toliau ir vienas.
GAUSIOS EKSPEDICIJOS
NEPATEISINA LŪKESČIŲ
Į ekspediciją Irkutske birželio mėnesį G.Alekna išsirengė ne vienas – su juo keliavo ir du pernai projekte „Misija Sibiras“ dalyvavę jaunuoliai, patys prašę surengti papildomą ekspediciją.
„Jaunuoliai ne tik kreipėsi į mane su prašymu organizuoti ekspediciją, bet ir susirinko kelionei pinigų. Dvi savaites trukusioje ekspedicijoje jaunuoliai tvarkė kapavietes, o aš važiavau spręsti būsimos LiJOT ekspedicijos organizacinių klausimų. Iškeliavome patyliukais, nebuvo jokios reklamos, bet sutvarkėme, rodos, daugiau kapaviečių nei „Misija Sibiras‘08 “ metu. Tai įrodo, kad nebūtina į ekspedicijas vežtis po dvidešimt žmonių“, – savo pastebėjimais dalijosi projekto „Misija Sibiras“ vadovas G. Alekna.
Anot jo, tokia situacija, kai ekspedicijoje daug žmonių, yra absurdiška.
„Žmonės ne tik nėra racionaliai išnaudojami, bet ir labai sunku vadovui, nes eidamas grupės priekyje net neįsivaizduoji, kas darosi kitame gale. Todėl ateityje galvoju panašias ekspedicijas siūlyti organizuoti bendrijai „Lemtis“. Šiose ekspedicijose tikrai nedalyvautų tiek daug ir nemotyvuotų žmonių, kaip buvo šiųmetiniame žygyje „Misija Sibiras‘08“, – kalbėjo G. Alekna.
MISIJOJE – NE PATYS
GERIAUSI DALYVIAI
Šiemet projektas „Misija Sibiras‘08“ sulaukė itin didelio visuomenės susidomėjimo. Norą dalyvauti atrankoje pareiškė daugiau nei 1600 jaunų žmonių iš Lietuvos ir užsienio (Indijos, JAV, Didžiosios Britanijos ir kt.).
Tokį visuomenės susidomėjimą, G. Aleknos nuomone, lėmė didelė reklama.
„Reklama su šiuo projektu supažindino platų ratą jaunų žmonių, o koks jaunuolis nenorėtų pakeliaut ir patirti išbandymų? Tikriausiai tik prasigėręs ir niekuo nesidomintis… O jei ekspedicija dar vyktų Amerikoje, Kanadoje, Brazilijoje – tai garantuotai būtų dar daugiau paraiškų“, – neslėpė savo nuomonės ekspedicijos „Misija Sibiras‘08“ vadovas.
Tačiau, pasak jo, organizacijos LiJOT komisijai iš tų 1600 kandidatų pavyko parinkti ne pačius geriausius dalyvius.
„Jau bandomajame žygyje buvo prarasti kai kurie žmonės. Pernelyg žemas kultūros lygis: keiksmažodžiai, šiek tiek per didelis alkoholio vartojimas. Štai ką turiu omenyje, sakydamas, kad buvo atrinkti netinkami žmonės. Man išvis nesuderinama ši misija ir lietuvaitė su cigarete dantyse bei alaus buteliu rankose“, – piktinosi ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas.
Tačiau tokių žmonių, pasak G. Aleknos, buvo mažuma ir negalima priekaištauti daugumai dalyvių.
„Iš tokios žmonių gausybės labai sunku atsirinkti ir labai lengva buvo suklysti. Be to, šiemet situaciją stebėjau iš šalies, todėl negalėjau padėti komisijai išrinkti, o pernai dėl bandomojo žygio kalbėjausi su kiekvienu dalyviu ir galėjau susidaryti savo nuomonę ne tik apie žmogaus fizines, bet ir emocines savybes: ko jis tikisi, kaip įsivaizduoja ekspediciją ir kokie tikslai į ją veda“, – minėjo G. Alekna.
TIK KALNUOSE PAAIŠKĖJO,
KAS YRA KAS
Šių metų ekspedicija „Misija Sibiras‘08“ buvo penkta ir, pasak G. Aleknos, tiek žmonių skaičiumi, tiek aplankytu regionu buvo labai panaši į praėjusių metų.
„Pernai lankėmės Krasnojarske, šiemet – Irkutsko regione. Tarp šių vietų tėra 400 km atstumas, tad geografiniu požiūriu skirtumų beveik nėra. Tik praeitąmet lankėmės vien miškingose zonose: taiga ir kaimas, taiga ir kaimas, o šiemet gyvenome arčiau didelių gyvenviečių, civilizuotesnėje aplinkoje. Dar vienas skirtumas, kad pernai viską galėjome apeiti pėsčiomis, mat nuo kaimo iki kaimo buvo netoli, apie 15–20 kilometrų, o Irkutsko regione dažnai naudojomės transportu, nes atstumai čia kelios dešimtys, šimtai kilometrų“, – pasakojo keliautojas.
Šiųmetė ekspedicija išsiskyrė ir tuo, kad daug daugiau kartų dalyviai nakvojo patalpose nei palapinėje.
„Kadangi mums ne tik turistauti, bet ir dirbti reikėjo, rūpinomės dalyvių poilsiu: stengėmės savo komandą apgyvendinti ten, kur patogiau. Miegojome gyvenvietėse, internatuose, administracijos pastatuose. Kai lankėmės Biriusinske, nakvojome ir mokykloje. Tik dėl kitos priežasties – tai didžiulė gyvenvietė ir rasti nuošalią vietą palapinei labai sudėtinga, o mieste pavojinga, nes nusikalstamumas čia ganėtinai didelis“, – tokį pasirinkimą paaiškino G. Alekna.
Sibiro lietų, permainingą orą ir kitus pasikeitimus, anot ekspedicijos vadovo, visi pergyveno nesunkiai, tačiau kelionės pabaigoje pasirodė, kas yra kas.
„Kai įvykdėme planą, dar turėjome šiek tiek laiko, tad nusprendėme užsukti į Sajanų kalnus. Nors visi dalyviai fiziškai atrodė atsparūs ir jau išbandyti, kalnuose pasimatė tiesa. Ne vienas, prieš tai atrodęs stiprus, čia keliavo gana sunkiai. Po šio žygio padariau išvadą, kad norint jaunimą išbandyti reikia eiti į kalnus, nes lyguma eiti ne tas pats. Kalnuose stipriausieji paaiškėtų po pusdienio, o lygumoje, kad suprastum, reikia nueiti labai daug kilometrų“, – savo pastebėjimais dalijosi žygio vadovas.
PERMAININGAS ORAS
IR SIBIRIEČIŲ DRAUGIŠKUMAS
Sibiro oras labai permainingas: nuo nykščio dydžio iš dangaus krintančių ledukų iki 35 laipsnių alinančio karščio, todėl čia keliaujant, pasak G. Aleknos, būtina pasiimti šiltam ir šaltam orui skirtų drabužių. Ypač svarbu patogi, neperšlampama ir lengva avalynė. Taip pat labai svarbu pasirūpinti apsauga nuo saulės ir lietaus.
„Čia labai mažai vandens telkinių, todėl dažnai lyja, o klimatas greit kinta: naktį šalta, o dieną karšta, nes nėra vandens, kuris bent šiek tiek sušvelnintų klimatą“, – paaiškino jis.
Sibiras išsiskiria ne vien permainingu oru, bet ir tenykščių žmonių draugiškumu ir nuoširdumu.
„Sibiriečiai nuo senų laikų pasižymėjo šiomis savybėmis ir iki šiol išlaikė šį savo bruožą: kuo giliau į Rusijos glūdumą, tuo žmonės geresni ir tai natūralu. Yra buvęs toks atvejis vienoje ekspedicijoje: stabdėme su draugu taigoje retai pravažiuojančią mašiną ir sustojo „žiguliukas“, pilnas žmonių. Mes sakome, kad norėjome pavažiuoti iki Tomsko, bet labai atsiprašome, kad jus sustabdėme, nes matome, kad mašina pilna žmonių. O jie atsakė: „Ne, tai mes susėsim vienas ant kito ir tilpsim!“– juokėsi šią situaciją prisiminęs daugybės ekspedicijų Sibire organizatorius ir pridūrė, kad Lietuvoje taip tikrai nebūtų.
PAMATĘ LIETUVĮ – NENUSTEMBA
G. Alekna taip pat „Santarvei“ pasakojo, kad sibiriečiai savo krašte pamatę lietuvį visai nenustemba: jiems tai įprasta.
„Yra paplitusi nuomonė, kad lietuviai atvažiuoja į Sibirą dėl savo artimųjų palaikų: ar tai vežtis palaikus, ar tvarkyti kapų – vis kažko tie lietuviai atvažiuoja. Juolab kad čia atkeliauja ne vien lietuviai, o aktyviai savo artimųjų palaikų ieško ir japonai. O mes ir atsiliekame nuo jų, mat visa tai pas juos daroma ne pavienių asmenų, o valstybiniu mastu“, – pasakojo ekspedicijų vadovas.
Būtent ten, kur prieš savaitę lankėsi „Misija Sibiras‘08“ dalyviai, šiuo metu vyksta japonų paruošiamieji darbai rugsėjo mėnesio ekspedicijai – jie atvažiuos išsikasti čia palaidotų per Antrąjį pasaulinį karą Sibire kalėjusių savo tautiečių palaikų.
„Tai padaryti čia būtų beveik neįmanoma, juk taigoje suprasti, kad čia ar ten yra kapinės, sunku, nes jokių užrašų, paminklų nėra. Geriausiu atveju matyti koks iškilęs kauburėlis. Tačiau japonams įmanoma, nes jie gauna daug mums neprieinamos medžiagos iš KGB archyvų. Gauna netgi schemas, kuriose sužymėtas kiekvienas nuo vieno iki kito kapo esantis metras. O ar atkastas žmogus yra jų, pagal kaukolę nustato kartu su grupe keliaujantis ekspertas“, – pasakojo 70–80 procentų Sibire esančių lietuvių kapaviečių pažįstantis keliautojas.
Pasak jo, ir Lietuva galėtų nusistatyti prioritetus ir sutvarkyti bent daugumą visų savo tautiečių kapaviečių, tik visų pirma turi būti paskirtas atsakingas žmogus, kuris sistemiškai dirbtų.
„Reikia, kad kažkas nukreiptų žmones, kur važiuoti, nes kol kas situacija atrodo chaotiška: nuvažiavo LiJOTas, kelios moteriškės iš Radviliškio, dar kažkas, ir viskas savo jėgomis. Visų pirma reikėtų susižymėti kapavietes, o tada stengtis jas išlaikyt. O tam tereikia šiek tiek organizacinių pastangų ir finansavimo“, – mano apie lietuvių tremtinių kapaviečių tvarkymą G. Alekna.
KUR PLAUKIOJA LEDO LYTYS…
Netrukus prasidės antrasis ekspedicijos „Misija Sibiras‘08“ etapas: dalyviai pailsės, peržiūrės savo dienoraščius bei fotografijas. Paskui jie susitiks su jaunimu mokyklose, kultūros centruose, pasakos apie gyvąją tautos istoriją, išlikusią Sibire, stengsis perteikti patriotiškumo jausmą. Tai darys ekspedicijos nariai, o kol jie vis dar ilsisi, Gintautas Alekna jau šią savaitę trauks į Sibirą, į jo glūdumą, Jakutiją.
„Mano užduotis apsilankyti prie Laptevų jūros ir surasti bei užfiksuoti lietuvių tremtinių kapavietes. Tokios ekspedicijos dar nėra buvę, todėl reikės kruopščiai pasidarbuoti“, – planuoja nenurimstantis keliautojas.
G. Alekna į šį žygį, truksiantį maždaug mėnesį, išsiruošė vienas, nes kelionę remia valstybė, tad imti antrą žmogų labai brangiai kainuoja.
„Kelionė bus daug ilgesnė negu iki Irkutsko, važiuosiu iki Jakutijos, o iš ten skrisiu į šiaurę, kur plaukioja ledo lytys“, – sakė keliautojas.
Eltos ir asmeninio archyvo nuotr.: Jaunimas po kelionės dar ilsisi, o Gintautas Alekna jau šią savaitę traukia į Sibirą, į jos glūdumą – Jakutiją.
