Tarptautinis Mažeikių vargonų muzikos festivalis – duoklė gimtajam miestui ir jo žmonėms

Lukrecija Stonkutė (centre) drauge su žmonėmis, prisidėjusiais prie to, kad festivalis vyktų sklandžiai, būtų įdomus žiūrovams. Nuotr. iš Mažeikių rajono savivaldybės archyvo

Sekmadienį Žemalės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje įvyko Šv. Roko atlaidai, o drauge su jais nuskambėjo baigiamasis pirmojo tarptautinio Mažeikių vargonų muzikos festivalio renginys.
Festivalis truko ilgiau nei mėnesį. Mažeikių rajono gyventojai turėjo galimybę pabuvoti keturiuose festivalio koncertuose ir išgirsti garsiausių Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių muzikantų atliekamus kūrinius. Be to, vyko ir edukacijos, kurių metu žmonės iš atlikėjų gavo atsakymus į rūpimus klausimus, susijusius su vargonais bei jų muzika, patys galėjo pabandyti pagroti šiuo instrumentu.
Festivalio meno vadovė bei renginių vedėja – iš Mažeikių kilusi muzikologė Lukrecija Stonkutė. Bažnyčiose nutilus vargonams, išsiskirsčius koncertų dalyviams bei žiūrovams, „Santarvei“ pavyko ją pakalbinti.

Jauniausia festivalio meno vadovė?

L. Stonkutės vardas ne vienam mažeikiškiui, kuris lankosi kiekvieną rudenį vykstančiuose tarptautinio Mažeikių meno festivalio renginiuose, yra girdėtas. Ji kasmet rašo festivalio renginių pristatymo straipsnius, recenzijas, kurios publikuojamos mūsų rajono žiniasklaidos, Savivaldybės bei Mažeikių kultūros centro svetainėse bei socialiniuose tinkluose. Visa tai – tam, kad žmonės žinotų, į kokį koncertą eis, ko jame laukti bei tikėtis.
Be to, Lukrecijai yra tekę būti ir šio festivalio koncertų vedėja.
O per pastaruosius metus ji įgijo ir naujos patirties – tapo pirmojo tarptautinio Mažeikių vargonų muzikos festivalio meno vadove.
L. Stonkutei – dvidešimt penkeri. Gali būti, kad ji – jauniausia iki šiol Lietuvoje buvusi festivalio meno vadovė. Tačiau tai – tik spėliojimas. Norint patvirtinti šį faktą, reikėtų gerai „pasikapstyti“ po Lietuvos kultūros, muzikos istorijos faktus, tuo klausimu pakalbinti vyresniosios kartos muzikologus.
„Iš pradžių gal šiek tiek buvo nejauku. Įvertinusi savo amžių, kompetencijas, mąsčiau, ar sugebėsiu, kaip seksis ir panašiai“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.

Viena iš muzikologės priedermių – vesti įvairius koncertus, moderuoti konferencijas. Į šias veiklas mažeikiškė Lukrecija yra aktyviai įsitraukusi. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Su muzika – nuo ketverių

Kalbant apie pirmąjį tarptautinį Mažeikių vargonų muzikos festivalį, daug dalykų persipina. Bet, kaip sakė festivalio sumanytoja ir organizatorė L. Stonkutė, jos kelias į šį renginį buvo paremtas sentimentais.
Bet apie viską iš pradžių.
Lukrecija gimė ir iki 13 metų gyveno Mažeikiuose. Iš pradžių ji lankė „Žiburėlio“ pradinę mokyklą, vėliau mokėsi tuometėje Sodų vidurinėje. Ir nors mokyklos atmosfera jai nepatiko, ji buvo arčiausiai namų.
Nuo pat 4 metų Lukrecijos gyvenime buvo muzika. Ji iš pradžių lankė privačią akordeono mokyklėlę „Domisolė“, o kai buvo 6 metų, mama dukrą nuvedė į dabartinę Vytauto Klovos muzikos mokyklą, pas direktorių Ričardą Grušą.
Buvo rugsėjo mėnuo – mokinių klasės suformuotos, tvarkaraščiai sudaryti. Nors direktorius geraširdiškai prašė mokytojų priimti mergaitę, nė vienas jos nenorėjo priimti. Istorija galiausiai baigėsi tuo, kad Lukrecija buvo priimta į mokytojos Ingos Grušaitės klasę. Vėliau ji tapo mokytojos Audronės Breitmozerienės mokine.

„Gana marinuotis kaip agurkui“

Savo vaikystę Mažeikiuose Lukrecija prisimena jau gana blankiai. Tačiau muzikos mokykloje buvo labai daug veiksmo – įvairių koncertų, konkursų. Juose Lukrecija dalyvaudavo, bet ir pavargdavo.
Savo muzikinį kelią L. Stonkutė pradėjo kaip būsimoji pianistė.
„Atėjo metas, kai mokytoja Audronė juokingai, bet, mačiau, teisingai pasakė: gana tau rūgti kaip agurkui, važiuok į Vilnių, į nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą“, – prisiminė pašnekovė.
Į mokytojos raginimą, padrąsinimą Lukrecija bei jos tėvai įsiklausė.
13 metų mergaitė išvyko į sostinę ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Vaikui, kuris buvo labai prisirišęs prie tėvų, namų, tas išvykimas bei pereinamasis laikotarpis buvo labai sunkus. Reikėjo priprasti prie gyvenimo mokinių bendrabutyje. Norint išlikti menų mokykloje, reikėjo gerai mokytis ir muzikos disciplinų, ir bendrųjų dalykų.
„Dabar pagalvoju, jeigu ne visa tai, kas buvo, kaži, ar būčiau užaugusi tokiu žmogumi, koks esu“, – svarstė Lukrecija.

Groti fortepijonu nebegalėjo

Beje, šioje vietoje svarbu paminėti, kad Lukrecijos muzikiniame kelyje – ir mokantis M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – visada šalia buvo ir vargonai. Menų gimnazijoje, vėliau akademijoje ji grojimo vargonais pamokas buvo pasirinkusi lankyti kaip fakultatyvą, arba kitaip – kaip neprivalomą pasirenkamąjį dalyką.
„Jaučiau didelę meilę fortepijonui – ir pati daug koncertavau, ir įvairių konkursų esu laimėjusi. Bet atsitiko taip, kad kažkas iš aukštai man parodė: „Niu-niu-niu“. Žodžiu, atsirado profesinių sveikatos problemų, kokių būna muzikantams, ir aš nebegalėjau groti fortepijonu. Emociškai buvo labai sunku ir skaudu. Reikėjo nuspręsti, kaip pasielgti, – eiti lauk iš „čiurlionkės“ arba pasukti kokiu nors kitu, ne fortepijonininkės keliu“, – pasakojo Lukrecija.
Kai pradėjo atgauti pusiausvyrą, Lukrecija ėmė galvoti, kaip čia padarius, kad galėtų gyventi šalia instrumentų – fortepijono, vargonų, jų per daug neliečiant.

Posūkis į muzikologiją

Taip L. Stonkutės gyvenime atsirado muzikologija. Šią profesiją mažeikiškė sako įsimylėjusi.
O kai darai tai, kas patinka, kai nesiplėšai tarp kelių dalykų, matyt, ir kūnas atsipalaiduoja, nustoja siųsti ženklus, kad kažkas yra ne taip.
„Po to sugrįžo noras groti. Bet sėsti prie fortepijono bijojau, atrodė, prisėsiu prie instrumento – ir man skaudės. Reikėjo alternatyvos. Na, ir va, pasitaikydavo, kad manęs solistai dainininkai, instrumentalistai paprašydavo akompanuoti bažnyčioje. Grodavau aš tais vargonais, bet nesuprasdavau, ką darau, – grodavau taip pat, kaip fortepijonu. O juk iš tikrųjų ten viskas veikia kitaip. Supykau ant savęs, pasakiau sau: ne, nesąmonių daryt negalima, reikia eiti mokytis“, – prisiminė L. Stonkutė.
Du vasaros mėnesius vykusį pirmąjį tarptautinį Mažeikių vargonų muzikos festivalį ji pavadino ir savo širdies paglostymu, ir duokle gimtiesiems Mažeikiams.

Mintis apie festivalį brendo metus

Lukrecija pasakojo: nuo tos dienos, kai jai sukirbėjo mintis apie galimybę Mažeikiuose surengti vargonų muzikos festivalį, iki jo pradžios, praėjo dveji metai. Pirmuosius metus mažeikiškė tą mintį tik ir nešiojosi savo galvoje.
2020-aisiais ilgamečiam Vytauto Klovos muzikos mokyklos direktoriui, tarptautinio Mažeikių meno festivalio meno vadovo pavaduotojui, „Draugystės“ choro vadovui R. Grušui suėjo 70 metų.
Lietuvos muzikų sąjungos atstovai Lukrecijos paprašė žurnalui „Muzikos barai“ parengti interviu su jubiliatu.
„Mums kalbantis, R. Grušas išsakė mintį apie tai, kad būtų gražu, jei Mažeikiuose įvyktų, pavyzdžiui, vargonų festivalis. Pasakiau, kad aš su ta mintimi jau visus metus vaikštau“, – kalbėdama apie vargonų festivalio užuomazgas šypsojosi „Santarvės“ pašnekovė.

Išmoko daug dalykų

Pirmojo tarptautinio Mažeikių vargonų muzikos festivalio meno vadove, renginių vedėja ir, kai reikėjo, vargonininkų asistente buvo Lukrecija, o jos pavaduotoju – R. Grušas.
„Jis mane labai daug ko išmokė, pradedant projekto rašymu ir paraiškos pateikimu Lietuvos kultūros tarybai. Patarė, kaip susirasti atlikėjus, kaip komunikuoti, kaip svečius priimti ir išlydėti. Žodžiu, per tuos metus organizuodama festivalį labai daug ko išmokau“, – pasakojo muzikologė.
Pasak jos, po tais dviem žodžiais – „meno vadovė“ – slypi labai daug pareigų, kurias tenka atlikti, ir darbų, kuriuos būtina nuveikti.

Mažeikiškiai buvo smalsūs

Festivalio metu žiūrovams buvo sudarytos sąlygos labiau pažinti vargonus – sužinoti, išgirsti, pamatyti, net pabandyti pagroti patiems. Nuotr. iš Mažeikių rajono savivaldybės archyvo

Festivalio programa buvo sudaryta taip, kad po koncertų arba prieš juos vyktų ir edukacijos. Jų tikslas: sudaryti sąlygas visuomenei labiau susipažinti su vargonais bei jų muzika.
Pasak Lukrecijos, kalbėdami apie vargonus žmonės dažnai sako, kad šis instrumentas – tai tas pats, kas fortepijonas ar pianinas. O iš tiesų yra kitaip.
Dažnas klausia: „Kokios čia klaviatūros? Kam čia tų mygtukų tiek reikia? O kaip yra iš tiesų – vargonais grojama ar griežiama?“
Tada mūsų kraštietė stengiasi žmonėms paaiškinti, papasakoti, pasidalyti savo žiniomis.
„Nustebino tai, kad žmonės labai gausiai dalyvavo edukacijose. Atlikėjams buvo paprasta, lengva bendrauti su edukacijų dalyviais, žmonės buvo smalsūs, labai daug klausinėjo. Prisimenu pirmąją edukaciją. Planavome, kad ji truks iki 20 minučių. O truko pusantros valandos“, – šyptelėjo pašnekovė.

Jautė geras publikos emocijas

Dabar, pasibaigus festivaliui, aprimus emocijoms ir įspūdžiams, Lukrecija džiaugiasi, kad visuose keturiuose festivalio renginiuose, vykusiuose Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bei Švč. Jėzaus Širdies ir Žemalės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčiose, buvo pilna žiūrovų ir klausytojų.
Lukrecija sako iš publikos jautusi didžiulę meilę ir palaikymą. Buvo atvejis, kai Mažeikiuose einančią muzikologę sustabdė praeivis ir paklausė, kur ji jam matyta. Lukrecijai pasakius, kad galbūt galėjo būti matyta vargonų festivalyje, žmogus patvirtino buvęs koncerte ir pridūrė: „Norėjau jums pasakyti, kad atliekate labai prasmingą ir reikšmingą darbą.“
Tokie ir panašūs atsiliepimai jaunajai festivalio meno vadovei paglosto širdį, padrąsina ir toliau eiti pasirinktu keliu, patvirtina, kad tai, ką ji daro, žmonėms yra reikalinga.

Nuotr. iš Mažeikių rajono savivaldybės archyvo

Apie muziką norisi kalbėti paprastai

Šią vasarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Lukrecija baigė muzikologijos bakalauro studijas ir įstojo studijuoti magistrantūros programos.
„Santarvės“ pašnekovė sako, kad ir šiandien sulaukia klausimo: tai kas yra ta muzikologija? Tai labai plati sritis. Muzikologija yra skirstoma į mokslinę ir taikomąją.
Mažeikiškei arčiau širdies taikomoji muzikologija – koncertų vedimas, publicistika – recenzijos, interviu, anonsai, bukletų sudarymas festivaliams, įvairių konferencijų moderavimas.
Lukrecija turi minčių ateityje parašyti knygą muzikologo Viktoro Gerulaičio stiliumi. „Per koncertus norisi su žmonėmis apie muziką kalbėti paprastai. Ne visi yra mokslo žmonės, ne visi supranta kalbančiuosius aukštomis materijomis. Man visada atrodė, kad paprastumas traukia. Nes pasaulis ir šiaip yra sudėtingas. Nesinori jo dar labiau sunkinti“, – apibendrino L. Stonkutė.
Artėjantis ruduo jai nebus ramybės ar poilsio metas. Lukrecija pradės dirbti solfedžio mokytoja vienoje iš Vilniaus muzikos mokyklų. Prasidės magistrantūros studijos, teks rengti magistro darbą. Beje, jau dabar ji mąsto apie baigiamojo darbo temą – norėtų tyrinėti XXI amžiaus lietuvių kompozitorių kūrinius vargonams ir atsakyti į klausimą, kodėl tokių kūrinių parašoma vis mažiau. Be viso to, jau laukia ir su tarptautiniu Mažeikių meno festivaliu susiję reikalai – afišų, bukletų ruošimas, straipsnių rašymas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto