Tarpukarį menanti mažeikiškė pasiilgsta neformalaus patriotizmo

Eugenija Sprogienė-Pukevičiūtė, didelė Mažeikių istorijos žinovė, be ašarų negali kalbėti apie Vasario 16-osios šventę. Moteris teigia, kad lietuviai prarado patriotizmo jausmą, nebemoka švęsti tautos švenčių taip, kaip buvo švenčiama tarpukariu.DABAR TAIP NEBEŠVENČIA
E. Sprogienė, žymaus Mažeikių šviesuolio, vargonininko Karolio Pukevičiaus vienturtė dukra, išsaugojo daugybę relikvijų, nuotraukų, menančių Lietuvos tarpukarį. Nuo vaikystės mūsų šalies istoriją mylinti moteris puikiai prisimena mūsų miesto istoriją, mini seniai Anapilin iškeliavusių žmonių vardus ir pavardes.
Aštuoniasdešimt vienų metų E. Sprogienė prisipažino visada labai laukianti Vasario 16-osios šventės, lyginanti su švęstąja tarpukariu ir turinti pripažinti, kad mūsų laikais ji labai blanki.
„Didelė, labai didelė šventė buvo tada. Dabar žmonės taip nebešvenčia“, – susigraudinusi kalbėjo moteris.
Buvusi medikė pasakojo, kad jų namuose ypač buvo jaučiamas rengimasis šventei: tėvas ruošdavo choristus šventiniam koncertui, gimnazistė Eugenija mokydavosi deklamuoti eiles.

BUVUSIOS DVASIOS NEBELIKO
Vasario 16-ąją gyventojai savo namų languose pastatydavo Vyčio paveikslą arba Prezidento portretą, papuošdavo gėlėmis. Rytą, 10 val., visos miesto organizacijos žygiuodavo į aikštę prie geležinkelio stoties, kur būdavo pakeliama tautinė vėliava. Prie aikštės esančio pastato balkone susirinkdavo miesto valdžia ir sakydavo sveikinimo kalbas.
„Aikštė būdavo pilnutėlė. Žmonių nuotaika pakili. Sveikinimų kalbos virpindavo susirinkusiųjų širdis. Dieve, kaip gera būdavo“, – pasakojo moteris, o prisiminusi, kaip visi susirinkusieji giedodavo Tautinę giesmę, pradėjo verkti.
Po vėliavos pakėlimo visos organizacijos, nešinos vėliavomis, rinkdavosi bažnyčioje, kur buvo laikomos šv. Mišios už Tėvynę. Po pietų kino salėje visuomenė rinkdavosi į minėjimą, po kurio vykdavo koncertas.
„Sunku prisiminti tuos laikus… Iš karto supranti, kad tos buvusios dvasios nebėra. Kokie tais laikais patriotiški žmonės buvo! Vaikus patriotizmo mokė tėvai, mokykla ir bažnyčia. Visi į vieną dūdą pūtė. O tai yra svarbiausia, nes tik taip valstybėje galima išlaikyti vieningumą. O paskui kas dėjosi? Mokykla sau, tėvai sau, bažnyčios visai nereikia. Todėl vietoj patriotizmo atsirado internacionalizmas“, – kalbėjo E. Sprogienė.
Eugenija sakė, kad dabar labai liūdnai atrodo Vasario 16-osios šventimas: į bažnyčią susirenka keli žmonės, nešini viena kita vėliava.

GIMNAZIJA – LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJA
Viena didžiausių lietuviškos dvasios puoselėtojų buvo Mažeikių gimnazija. Šią mokymo įstaigą baigusi E. Sprogienė pasakojo, kad mokytojai ir gimnazistai labai gerbė Lietuvos istoriją, didžiavosi esą lietuviai. Gimnazijoje Vasario 16-osios minėjimas vykdavo išvakarėse.
Paklausta, ar gimnazistams nenusibosdavusios tos iškilmingos kalbos, ar nenorėdavę pabėgti iš tų minėjimų, Eugenija sakė, kad niekada nieko panašaus nebuvę. Pasak jos, gimnazistai visada labai laukdavę tautos švenčių.
„Mūsų visos šventės buvo labai gražios. Pavyzdžiui, medelių sodinimo šventė. Juk už Aušros gatvės šlama mūsų gimnazijos pasodintas miškas. Rikiuote nueidavome, rikiuote grįždavome, ir visą laiką dainuodavome. Taip pat mokslo metų pabaigoje eidavome į Tirkšlių pušyną, kur vykdavo gegužinė“, – prisimena Eugenija.
Moteris sako pasikalbanti su anūkais ir suvokianti, kad dabar mokyklose nebėra tos lietuvybės dvasios.

LIETUVA NEBE TA
E. Sprogienė mano, kad dėl patriotizmo praradimo yra kalta ir valdžia. „Pasižiūri televizorių ir kraupu darosi… Vien skandalai, skerdynės, muštynės… O kalbos apie tėvynę nėra. Ir apskritai dabar nebe ta Lietuva.
Negalime vien sovietų dėl to kaltinti – ir patys esame kalti. Juk prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva taip pat buvo Rusijos okupuota, tačiau lietuviai nepalūžo. Tą tautinę dvasią išsaugojo kaimas. Tada nebuvo galima nei skaityti, nei rašyti lietuviškai, tačiau žmonės stengėsi mokyti savo vaikus“, – kalbėjo E. Sprogienė.
Moteris pasakojo, su kokiu džiaugsmu sutiko Nepriklausomybės atgavimą, važiavo susikibti rankomis Baltijos kelyje, tikėjosi, kad Lietuva vėl atgims.
„O dabar… Pirmoji valdžia buvo negera. Vieni Landsbergį garbina, o aš jo negerbiu. Taip, jis parodė drąsą paskelbdamas Nepriklausomybės atkūrimą. Tačiau ką darė vėliau? Jis sukiršino žmones. Žemdirbiai atėjo pas jį su duona ir druska, prašydami, kad neardytų kolūkių. Tačiau jis nesiteikė pasišnekėti su žmonėmis, tik per langą du pirštus parodė. Ar taip galima elgtis? Juk kaip tik tuos žmones reikėjo traukti prie savęs“, – sakė moteris, įsitikinusi, kad prie dabartinio žmonių abejingumo savo kraštui prisidėjo ir kolūkių išardymas.
Nuotraukos Jono STRAZDAUSKO ir iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto