Savaitgalį dvi dienas Naftininkų kultūros centre vyko Žemaitijos regiono keturioliktoji mėgėjų teatrų šventė „Atspindžiai“. Pirmą kartą Mažeikiuose vykusioje teatrų šventėje žiūrovai galėjo pamatyti septynis įvairių žanrų spektaklius. 
PIRMOJI DIENA
Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja, tarptautinio kurso direktorė ir Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos (LMTS) prezidentė Danutė Vaigauskaitė palygino: kaip žemdirbiams yra bulviakasis, taip mėgėjų teatrams „Atspindžių“ šventė. Anot jos, smalsu pamatyti, koks spektaklių „derlius“ bus šiemet.
Prieš savaitę pirmasis regioninis turas vyko Kelmėje, antrasis – Mažeikiuose. Šį savaitgalį teatrų mėgėjai rinksis Ukmergėje, į trečiąjį ir paskutinįjį turą. Po pastarojo turo komisija spręs, kuriems iš parodytų spektaklių bus lemta pasirodyti finalinėje „Atspindžių“ šventėje Klaipėdoje. Ten geriausiam spektakliui bus įteikta „Auksinės paukštės“ nominacija.
D. Vaigauskaitė pasidžiaugė, kad palyginus su Baltarusija, kur ji neseniai lankėsi, pas mus teatro tradicijos gerokai gilesnės bei esama daugiau norinčiųjų vaidinti.
Šventę miuziklu „Žvangutis“ pagal K. Sają pradėjo Klaipėdos savivaldybės muzikos centro teatras „Vaje“.
Antrieji scenoje pasirodė palangiškiai – „Grubusis“ teatras rodė dramą pagal V. Katiliaus ir J. Glinskio kūrybą „Viena žmogaus diena“. Pirmąją šventės dieną baigęs Skuodo kultūros centro žemaičių teatras vaidino V. Miliūno komediją „Zigmas Blynas pragare“. Beje, pastarojo spektaklio aktoriai scenoje kalbėjo tik žemaitiškai.
Teatrų režisieriams Angisei Juškevičienei, Virginijui Miliniui ir Daivai Budrienei įteikti padėkos raštai ir šventės simboliai – stiklinės rankos. Parduotuvės „Kaukutis“ savininkė Silvija Mikužienė įsteigė asmeninį prizą labiausiai patikusiam aktoriui. Jos dovana atiteko skuodiškiui, vaidinusiam pagrindinį Zigmo Blyno vaidmenį.
NEGRAI IR LIETUVIŠKI VELNIAI
Smalsuolių dėmesį traukė ne tik nuo scenos nulipę ir kasdieniais drabužiais persirengę bei šalia žiūrovų įsitaisę aktoriai. Ne vienas žvilgsniu atidžiau nulydėdavo vestibiulyje besisukinėjančius ar salėje sėdinčius užsieniečius, tarp jų ir juodaodžius – Klaipėdos universiteto Režisūros katedros pasaulinio kurso studentus iš Zimbabvės, Amerikos ir Norvegijos.
Pasibaigus pirmajai šventės dienai užsieniečiai „Santarvei“ sakė susižavėję matytais spektakliais. Tiesa, jie pripažino, kad dėl kalbos barjero (svečiai Lietuvoje kol kas išmokę vienintelį žodį „ačiū“) sunku suprasti, apie ką kalbama. Studentams į akis krito tai, kad visuose trijuose spektakliuose vaidina velniai, nemažai mistinių detalių.
Pašnekovai stebėjosi, kad ir su paprastomis detalėmis scenoje įmanoma išsiversti bei įdomiai jas panaudoti. Užsienio studentai sakė, kad jiems įdomus lietuvių teatras, kuris skiriasi nuo esančiojo jų kraštuose.
D. Vaigauskaitė pritarė užsieniečiams, kad pirmąją šventės dieną žiūrovai matė tris labai skirtingus savo žanrais ir režisūra spektaklius. Komisijos pirmininkė pasidžiaugė, kad matyti spektakliai – stiprūs ir gana ekspresyvūs. Ji spėjo, kad gal tam įtakos turėjo ir žemaičių charakteris. Pasak LMTS pirmininkės, Mažeikiuose rodyti spektakliai gerokai skiriasi nuo prieš savaitę matytų Kelmėje.
„Ne visada taip būna. Kartais į regioninę šventę praleidžiami tokie spektakliai, kad nėra ko žiūrėti. Kiekviename ture pasitaiko po vieną du tokius spektaklius. Scenoje kažką vos vos padaro arba daug kalbasi ir nėra jokios gyvybės. Kai scenoje daug šnekama, reikia eiti į radiją. Teatre turi būti veiksmas“, – kalbėjo D. Vaigauskaitė.
Pirmininkė pasidžiaugė gerai vaidinusiais aktoriais ir prisipažino buvusi maloniai nustebinta puikaus skuodiškių pasirodymo. „Gal todėl, kad pati režisierė – puiki aktorė?“ – spėjo ji.
ANTROJI DIENA…
Teatro mėgėjus į Naftininkų kultūros rūmus sukvietė nuo ankstyvo ryto. Kretingos E. Radžiaus teatras pristatė K. Ostrausko tragikomediją „Salome“ (režisierius Gytis Vaineikis).
Tądien kretingiškiai ir dar kartą lipo į sceną, tik jau su kito režisieriaus – Nerijaus Gedmino spektakliu „Maras“. Pasirinkęs rusų klasiko A. Puškino dramą „Puota maro metu“ režisierius perkėlė ją į šių dienų realijas, kur karaliauja gatvės gaujos, narkotikai, alkoholis ir cigaretės. Beje, spektaklio metu scenoje liejosi tikras alus ir jauni aktoriai rūkė tikras cigaretes. Tik įpusėjus spektakliui aktoriai ištarė pirmuosius žodžius. Kai kuriuos žiūrovus tai, matyt, nervino ir jie nebyliai vaidinantiems aktoriams bandė „padėti“ laidydami replikas.
Ne vieną teatro mėgėją intrigavo telšiškių Žemaitės teatro pasirinkta F. G. Lorkos drama „Bernardos Albos namai“. „Koks bus šio sudėtingo kūrinio režisūrinis sprendimas?“ – spėliojo žiūrovai.
Vėliau rajono savivaldybės kultūros centro režisierė ir renginio vedėja bei viena iš organizatorių Daiva Gedvilienė neslėpė, jog žiūrėdama šį spektaklį norėjusi verkti. Gera aktorių vaidyba ne kartą jai galugerkly užgniauždavo ašaras.
„Tiesiog jaudino tai, kas vyksta scenoje. Pagal žiūrovų reakciją irgi buvo galima suprasti, kad jie priėmė tai, ką matė scenoje. Žmonių neapgausi“, – kalbėjo D. Gedvilienė, paprašyta įvertinti šventę ir matytus spektaklius.
APIE ŠVENTĘ SUŽINOJO DRUSKOS DĖKA
Pirmas spektaklis. Žiūrovų kelios eilės. Galima suprasti, šventė tik prasidėjo, o žemaičiai mėgsta vėluoti. Antras spektaklis. Žmonių kiek pagausėjo, bet situacija šiuo atžvilgiu per daug nesikeitė. Šnektelėjus su kai kuriais žiūrovais darosi aišku: atėjo tie, kuriems teatras įdomus.
Buvo manančiųjų, kad tiesiog pritrūko reklamos. Viena pašnekovė palygino: per radijo stotį dažniau buvo reklamuojamas batonas už litą nei teatrų festivalis. Ji sakė nepastebėjusi gatvėje išklijuotų plakatų.
D. Gedvilienė pripažino, kad žiūrovų sulaukta nedaug, gal kiek pilnesnė salė buvo tik šeštadienį. Ji nedaro iš to tragedijos, nes kur važiuodavo vaidinti anksčiau, žiūrovų būdavę ne ką daugiau.
Kita meno gerbėja prisipažino, kad gal ir būtų likusi nepamačiusi puikių spektaklių, jei ne… druska. Pakeliui į parduotuvę pastebėjo besibūriuojančius autobusus šalia kultūros rūmų. Smalsumo vedama moteris sužinojo apie renginį. Žiūrovė nusistebėjo ir tuo, kad bilietai į spektaklius nebuvo brangūs, bet žiūrovų vis tiek nesulaukta.
Gal juos atbaidė žodis „mėgėjai“? Komisijos narys, Liaudies kultūros centro teatro poskyrio vadovas Ramūnas Abukevičius su tuo nesutiko. „Žiūrovai – reklamos aukos. Jie eina į O. Koršunovą, nors dažnai mėgėjų teatrų spektakliai prilygsta, o kartais net būna stipresni už profesionalų. Aš pats profesionalus aktorius, bet pradėjęs dirbti Liaudies kultūros centre supratau, kad negalima skirstyti aktorių į mėgėjus ir profesionalus“, – mano jis.
LIETUVOJE YRA NE TIK KORŠUNOVAS
Pasak R. Abukevičiaus, mėgėjai drąsiau eksperimentuoja nei profesionalai. Be to, pastarieji ne itin linkę rinktis lietuvių autorių dramaturgiją. Tuo tarpu mėgėjų teatrų repertuaruose lietuvių autorių kūriniai sutinkami gerokai dažniau ir režisieriai drąsiau su jais eksperimentuoja. („Atspindžių“ šventėje iš septynių matytų spektaklių net penki buvo pagal lietuvių autorių kūrybą, – aut. past.)
Pašnekovo nuomone, žiūrovai neturėtų pasikliauti tik viena ar kita žinoma pavarde ir dėl šios priežasties atmesti aktorius mėgėjus. „Mėgėjų teatras šiandien labai stiprus ir įdomus. Važinėdami po pasaulio teatrų forumus, konkursus, festivalius – profesionalai tiek nevažinėja – ir lietuviai pelno šlovę ir apdovanojimus. Užsieniečiai stebisi, iš kur Lietuvoje toks geras mėgėjų teatras?“ – lietuvius gyrė aktorius.
R. Abukevičius iš matytų spektaklių nenorėjo išskirti nė vieno, teigdamas, kad per anksti skelbti lyderius būtų nekorektiška. Kas atstovaus finalinėje teatrų šventėje, paaiškės pasibaigus atrankoms regionuose. Pagal atrankos kriterijus į finalą ne visada patenka stipriausieji, pabrėžė jis. Kartais į finalą pakviečiami teatrai atsižvelgiant į jų įdomumą, naujumą, kad žiūrovai galėtų susidaryti kuo išsamesnį mėgėjų teatrų vaizdą.
R. Abukevičius pritarė D. Vaigauskaitės žodžiams, kad turas Mažeikiuose išsiskyrė stipriais spektakliais. Įdomus buvęs kretingiškio režisieriaus, pasirinkusio A. Puškiną, sprendimas. Ne kiekvienas profesionalus režisierius pajėgus įveikti F. G. Lorkos dramaturgiją, tuo tarpu Telšių Žemaitės teatras su tuo susitvarkė puikiai.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
