Tėčio liga vaikus privertė suaugti

Dabar žarėniškė Asta Griguolienė žino, kodėl juodu su vyru Alvydu taip skubėjo gyventi ir susituokė, kai jai vos šešiolika sukako. Laimingi jie buvo tik kelerius metus. Klastinga vyro liga sudrumstė šeimos ramybę. Asta – miesto vaikas, gimė ir užaugo Telšiuose, tačiau nuo pat mažų dienų svajojo įsikurti kaime ir būtent vienkiemyje. Svajonės pildėsi.
„Ištekėjau anksti, man buvo 16, Alvydui – 18 metų. Kai kurie pažįstami stebėjosi: kam tuoktis, juk nėra „reikalo“. Tiesiog mes negalėjome vienas be kito. Po vestuvių vyras išėjo tarnauti į tuometinę armiją. Aš jo laukiau“, – pasakojo moteris.
Alvydui grįžus iš kariuomenės, jaunavedžiai nusipirko seną vienkiemį Telšių r., netoli Žarėnų miestelio.
Šiandien Asta sako, kad tie metai, kai juodu su vyru ūkininkavo, laukėsi vaikų, buvo patys laimingiausi. Pirmasis gimė Marijus, dabar jam 13 metų. Po poros metų pasaulį išvydo Tautvydas, dar po metų – Paulius.
GYVENIMAS SU LIGA
Tuomet, kai Astai ir Alvydui atrodė, jog gyvenime nebūna juodų spalvų, šeimą užgriuvo išbandymai.
„Pirmą kartą vyras pasijuto blogai lentpjūvėje, kur tada dirbo. Netrukus pasikartojo kitas priepuolis, galva taip ėmė svaigti, kad net apvirto. Ne juokais išsigandome. Išskubėjome į Kauno klinikas tirtis sveikatos“, – prisimena ligos pradžią moteris.
Alvydui tada buvo tik 25-eri. Lietuvoje prieš devynerius metus magnetinio rezonanso tyrimai dar nebuvo daromi. Gydytojai rekomendavo patiems važiuoti į Varšuvą ir ten išsitirti. Pardavę jautuką, susiruošė į Lenkijos sostinę, kur medikai nustatė, jog galvoje yra auglys.
Po mėnesio Kaune A. Griguolai buvo atlikta pirmoji galvos operacija. Auglys vis atsinaujindavo ir šiandien tokių operacijų jau atlikta dešimt. Ko gero, vyriškis – vienintelis žmogus Lietuvoje, iškentęs šitiek operacijų.
Visą laiką ligoninėje šalia vyro būdavo Asta. Per tą laiką, kai liga nepaleidžia šeimos iš savo gniaužtų, tik vieną kartą moteris pajuto, kad pavargo, nebenori gyventi. Kreipėsi pagalbos į psichologą. Kartais kartu važiuodavo ir vyras. Su specialistu kalbėdavosi, kaip nepalūžti, gyventi dėl augančių berniukų.

SUAUGĘ NE PAGAL AMŽIŲ
Dėl nuolatinių vyro operacijų šeimai vienkiemyje pasidarė per sunku gyventi, todėl nusipirko pusę medinio namo Žarėnų miestelyje. Nors tarp operacijų Alvydas stengdavosi prikibti ūkyje, vis dėlto visi rūpesčiai gulė ant Astos pečių.
„Liūdniausia, kad tėčio liga atėmė mūsų berniukų vaikystę, jie tapo ne pagal amžių suaugę. Trylikametis Marijus moka visus vyriškus darbus. Traktorių pradėjo vairuoti būdamas vos aštuonerių.
Kartais taip graudu į vaikus žiūrėti. Jie negali būti lengvabūdžiai, kokie turėtų būti tokio amžiaus berniūkščiai. Pavyzdžiui, kai važiuoja į ekskursiją, visada duodu kelis litus ledams ar šiaip saldumynams. Jie neišleidžia, parveža atgal ir man atiduoda.
Sūnūs stengiasi neparodyti, bet tėvelio liga juos labai pakeitė. Nelaimė vaikus ir mane išmokė džiaugtis šia diena ir tuo, ką turime. Džiaugiuosi, kad Alvydas nepraranda vilties. Jo viltis gyventi didesnė už kančias. Aš tik meldžiu Dievą, kad vaikai kuo ilgiau matytų tėvą, o tėvas – vaikus. Ir dar vienas dalykas – jeigu ne vyro liga, turbūt taip ir nebūčiau sužinojusi, kiek daug aplinkui gerų žmonių. Su jų palaikymu bei užuojauta susiduriu nuolat“, – kalbėjo A. Griguolienė.
Marija GRICUK
Roberto NORMANTO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto