Tegu Lietuvos himną išgirsta visas pasaulis!

ŠISBEITAUSKAS

Kuo toliau, tuo labiau pradedu galvoti, kad atostogos – nieko gero. Visai netikęs reikalas. Atrodo, tik prasidėjo, o štai, žiūrėk, jau ir baigėsi. O jei dar kas antrą dieną lyja, koks ten poilsis: nei kur išeiti, nei išvažiuoti. Gal tik vienas privalumas – rytais gali pamiegoti tiek, kiek norisi. Bet ir vėl: gyvenu tokioje vietoje, kur po langais lyg kokiame pramoniniame rajone nuolat rieda mašinos. Vienos tuščiomis ir barškančiomis priekabomis važiuoja kažkur į netoli esančią butų ūkio valdybą, kitos nuo ankstaus ryto gabena prekes į parduotuvę – dėl kelių dėžučių prekių jos pasiruošusios įvažiuoti vos ne į parduotuvės balkoną.
Atėjęs į darbą po atostogų išgirdau vieną labai keistą klausimą: ar jau norėjai eiti į darbą? Taip paklausė lyg ir protingas žmogus. Likau nesupratęs, ar jis rimtai, ar norėjo sąmojingai pajuokauti.
Dabar nervina kitas, vasarą itin dažnai užduodamas, klausimas: ar neatostogauji? Iš tiesų, už tokį klausimą negali pykti: ką čia žmogus žino, kad lipa ant skaudančios vietos. Kitą kartą žinosiu, kad atostogauti vasaros pradžioje neverta.
Antradienio rytą per radiją girdėjau, kad atostogų žmogui pakanka mėnesio: pirmąją savaitę esą pradedi atsiriboti nuo darbo, antrąją po truputį atsipalaiduoji, trečią jau gali ilsėtis, o ketvirtąją  reikia vėl taikytis prie darbo ritmo – tada pirmosios dienos po atostogų nebūna sunkios.
O ką daryti, jei pirmąją savaitę dar tenka užbaigti likusius darbus ir gerokai vėliau po truputį pradėti ilsėtis? Nežinau, kaip ten iš tiesų yra, bet man mėnesio atostogų nepakanka. Ir nesuprantu tų, kurie atostogauja po dvi savaites. Kaip tada galima pailsėti? Kaip sako vienas jaunuolis iš reklamos, šviečia, kad tai tikrai ne atostogos, o savęs kankinimas.
Na, kad ir koks saldus žodis būtų tos atostogos, apie jas užteks: tiems, kurie atostogauja tik dabar ar ruošiasi tai daryti, belieka nuoširdžiai palinkėti pailsėti. Tik kad tie orai kol kas nesitaiso: žada karščius, šilumą, o jos kaip nėra, taip nėra. Tokiomis dienomis lieka tik kuistis po namus, galima skaityti ar iki soties žiūrėti televizorių. Beje, apie jį: žmonės vis aktyviau raginami pereiti prie skaitmeninės palydovinės ar kabelinės televizijos, nes nuo spalio mėnesio antžeminė bus išjungta. Apie tai mano ausis jau pasiekė keletas istorijų.
Viename kaime skaitmeninės televizijos agentai nusižiūrėjo, kad namuose yra neblogai išgėręs žmogelis. IR KĄ JŪS MANOT? Jam pasiūlė sudaryti sutartį įpiršdami patį brangiausią – auksinį paketą. Išgėręs žmogus  tos sutarties, aišku, neįskaitė, nes ji surašyta tokiu šriftu, kad ir blaiviam sunku įžiūrėti, kas ten parašyta. Ir iš kur tam žmogeliui žinoti, kas tas auksinis programų paketas, jei kitokio, pigesnio, jam niekas nė nesiūlo? Gera taktika, ar ne? Tad patariu visiems būti budriems ir bet kokių sutarčių nesudarinėti.
Dar vienas atvejis ta pačia tema. Mažas pajamas turintiems žmonėms už įsigytus skaitmeninius priedėlius prie televizoriaus apmokama iki šimto litų. Vienas pažįstamas žmogus skundėsi, kad socialinės paramos skyrius atsisakė sumokėti tuos šimtą litų, kadangi jis neturėjo pirkimo sąskaitos – tik kasos čekį. Kai praėjus kuriam laikui jis parduotuvėje už įsigytą prekę paprašė išrašyti sąskaitą, išgirdo, kad atgaline data sąskaitos neišrašomos. Taip ir liko žmogelis it musę kandęs: anei prekę grąžinsi, anei kompensaciją gausi. Paprasčiausiai žmonėms trūksta informacijos, ko reikia, kad kompensacija būtų išmokėta.
Kitokios informacijos lyg ir pakanka. Štai pagirtina mūsų Savivaldybės įvesta naujovė – Tarybos pasėdžius transliuoti per televiziją. Dabar mūsų išrinktųjų darbą gali stebėti neišėjęs iš namų. Taigi, paskutinį Tarybos posėdį namuose žiūrėjau ir aš. Viskas lyg ir nieko, tik nesupratau vienos Tarybos narės elgesio: ji balsuodama arba susilaiko, arba balsuoja prieš. Ir nepateikia jokių tokio balsavimo motyvų. Kartais „dėl vaizdo“ bando kažką pasakyti, bet dažniausiai prašauna pro šalį. Toks balsavimas mano galvai – didžiausia mįslė: arba ta moteris itin išmintinga, kad jai viskas atrodo netobula, arba visiškai… nevartosiu to žodžio, tegu kiekvienas jį susikuria, kaip jam atrodo geriau.
Artėja ilgasis savaitgalis, kupinas visokiausių įvykių, renginių… Štai rytoj visi lietuviai vienu metu giedos tautos himną. Taip įrodysime savo meilę Tėvynei, tautos vienybę. Dėl to, žinoma, galima ginčytis, bet faktas yra faktas. Man keistai pasirodė kai kurios neseniai vykusio futbolo čempionato komandos: vieni vyrukai traukia savo tautos himną iš visos širdies, net uždėję rankas ant krūtinės, o kai kurių komandų futbolininkai tyli lyg vandens į burną prisisėmę. Gal jie visi svetimšaliai ir himno paprasčiausiai nemoka, o gal neturi klausos, todėl tyli? Ir kas keisčiausia – pastebėjau, kad taip elgėsi čempionato nugalėtojai – ispanų komanda.
Tad linkiu rytoj nesielgti kaip ispanams – užtraukime „Tautišką giesmę“, kad net jos autorius Vincas Kudirka ant penkių šimtų banknoto nusišypsotų.

sisbeitauskas@santarve.lt