Mažeikių muziejuje šiuo metu eksponuojama paroda „Tekstilininko dosjė“, skirta Sedoje gimusio ir savo vaikystės vasaras čia leidusio dailininko tekstilininko, ilgamečio Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Vladislovo Daujoto gimimo šimtmečiui.
Gimė Mažeikių rajone
V. Daujotas gimė 1921 m. spalio 21 d. Sedoje Eugenijos Krivonosovaitės ir Žemaitijos bajorų palikuonio, garsaus miškininko Marijono Daujoto šeimoje. Daujotų šeima Sedoje gyveno trumpai, nes netrukus išsikėlė į Darbėnus, o po to į Kretingą. Būsimasis dailininkas, tekstilininkas V. Daujotas tik vasaromis atvykdavo į Sedą pas močiutę.
Kretingoje V. Daujotas baigė pradinę ir 1940 m. – Pranciškonų gimnaziją.
Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, 1940–1943 m. studijavo architektūrą. Po karo mokėsi Kauno valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto interjero studijoje. Ją likvidavus, nuo 1948 m. tęsė mokslus tekstilės studijoje, o nuo 1957 m. beveik pusę amžiaus čia dirbo dėstytoju.
Nuo 1955 m. jo darbai buvo eksponuojami parodose Rumunijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, Austrijoje, Švedijoje, Danijoje.
Kraštietis mirė 2009 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje, palaidotas Saltoniškių kapinėse.
Pažvelgta į tris veiklas
Paroda „Tekstilininko dosjė“ siekia parodyti V. Daujoto įvairiapusiškumą, jo universalumą, joje išskirtos 3 kraštiečio veiklos sritys: audinių dizainas, unikalioji tekstilė ir pedagoginė veikla. Lankytojams perteikiama atitinkama chronologija – nuo autoriaus šeimos istorijos, ankstyvųjų kūrinių iki tekstilininko veiklos sričių.
Žiūrovai su autoriaus ilgametės kūrybos proceso užkulisiais susipažįsta per iliustruotą dokumentinę medžiagą – šeimos archyvus, eskizus, tekstilininko studijų metų užduotis, dekoratyvinių audinių projektus ir unikalią tekstilę – pano, kilimus, gobelenus.
Ankstyvuosiuose V. Daujoto siužetiniuose kilimuose ir gobelenuose, atliktuose rištine ir mišria technika, dominuoja tautosakos motyvai, neįmantri, bet dinamiška kompozicija. Dekoratyviniuose audiniuose akivaizdžios sąsajos su lietuvių liaudies raižiniais ir ornamentika.
Vėlesnius V. Daujoto kūrinius meno kritikai apibūdina kaip architektoniškus, geometrinių plokštumų ir stilizuotų figūrų, sodrius raudonos, geltonos, žalios spalvos derinius, primenančius žemaitiškus audinius. Kai kuriuose savo kūriniuose tekstilininkas naudojo netaisyklingas kilimų formas.
Tokia paroda – pirmąkart
Vieni parodoje eksponuojami tekstilininko kūriniai buvo įgyvendinti ir kadaise puošė konkrečias vietas, kiti taip ir liko tik projektuose, eskizuose. Pavyzdžiui, Vilniaus operos ir baleto teatro uždangos projektas liko neįgyvendintas. Nors ir buvo labai arti patvirtinimo, atsitiko kažkas, dėl ko autorius atsisakė tęsti tą užsakymą.
Mažai kam žinoma, kad V. Daujotas sukūrė dekoratyvinius audinius, baldų ir sienų apmušalus, užuolaidas garsiajai Vilniaus kavinei ir viešbučiui „Neringa“.
Mažeikių muziejuje eksponuojamą „Tekstilininko dosjė“ galima apžiūrėti iki vasario 12 d.
Parodos organizatoriai dėkoja Vladislovo Daujoto šeimai, ypač seseriai Irenai Daujotaitei ir sūnui Sauliui Daujotui, už skolintus kūrinius ir bendradarbiavimą rengiant parodą.
Pasak parodą kuravusių Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros dėstytojų, tiek V. Daujoto kūrinių ir informacijos apie jo kūrybinį palikimą, surinktos iš muziejų, archyvų, fondų, viešinama pirmą kartą.
Loreta BUTKUTĖ
