Telšiškiai A. ir M. Šimkevičiai: „Istorija yra tol gyva, kol ją atsimename“

Mindaugas Šimkevičius rodo išgraviruotus tremtinių laiškus. Autorės nuotr.

Yra dalykų, kurių žmogus negali arba tiesiog neturėtų pamiršti. Vienas jų – tai savo tautos istorijos. Tuo keliu žengiantys telšiškiai dailininkai Asta ir Mindaugas Šimkevičiai įgyvendino projektą tremčiai atminti.
Bendradarbiaudami su Telšių krašto tremtiniais, dailininkai sukūrė dvylika nerūdijančio plieno plokštelių su šio krašto tremtinių laiškais ir jas pritvirtino Telšių traukinių stoties erdvėje – pastato išorėje.
Tremtis neatsiejama nuo geležinkelio, o tuo pačiu ir nuo traukinių stoties. Pasak telšiškės dailininkės Astos Šimkevičienės, norisi ieškoti naujų meno ir visuomenės komunikavimo formų: „Kaip žinome, traukinių stotis ir erdvė aplink ją turi konkrečią socialinę paskirtį – ten žmonės laukia traukinio. Vieni jų laukia skubėdami, kiti nerimaudami, dar kiti vaikštinėdami ir kažką apžiūrinėdami.“
Dailininkams teko pastebėti, kad dauguma žmonių, laukdami traukinio, ką nors skaito: laikraščius, žurnalus, knygas, reklamas, eismo tvarkaraštį, bilieto tekstą ar kokį nors sienoje išraižytą meilės prisipažinimą. Kūrėjai tikisi, jog su minėtomis metalinėmis plokštelėmis – tremtinių laiškais – traukinių stotyje atsiras dar viena galimybė – skaityti ir prisiminti.
„Istorija yra tol gyva, kol ją atsimename, kol ji kažkur yra užrašyta. Mūsų projekto tikslas buvo šitą atminimą išlaikyti ir palikti jauniems žmonėms. Kas yra užrašoma vadovėlyje, ten ir lieka. O kai kažką pastebi ir matai kitose erdvėse, yra visiškai kas kita“, – kalbėjo M. Šimkevičius.
Viskas klostėsi labai netikėtai. Telšiškiai gavo pasiūlymą meno kūrinyje įprasminti tremtinių atminimą. „Kilo mintis prisiliesti prie tremtinių laiškų. Taip ir gimė ši idėja. Pradžioje buvo sunku, nežinojome, iš kur jų gauti“, – pasakojo dailininkas. Pirmasis vizitas – pas savo mamą, kuri buvo tremtinė. Ji turėjo vieną išlikusį laišką. Ir to užteko – tai buvo ženklas judėti pirmyn.
Beieškodami medžiagos, idėjos autoriai susidūrė su problema – tų laiškų išsaugota labai mažai. Mat anuomet juos laikyti buvo labai pavojinga. Tad artimieji, gavę laišką iš tremties ir jį perskaitę, dažniausiai sudegindavo.
Tačiau dailininkai rankų nenuleido – bendradarbiaudami su Telšių krašto tremtiniais, surado reikiamą skaičių laiškų ir įgyvendino savo idėją.
Tremtinių laiškų tekstus A. ir M. Šimkevičiai išgraviravo lazeriu ant nerūdijančio plieno lentelių. Laiškų tekstai, šriftai visiškai identiški, be jokios menininkų improvizacijos. Tiksliai atkartoti brūkšneliai, kableliai, datos. „Čia mes – tik tarpininkai, o ne laiškų autoriai“, – tvirtino M. Šimkevičius.
A. Šimkevičienė sakė, jog laiškai ypač jautrūs, tikri, jų kalba labai graži, juose daug vaizdingų posakių, eilių, datų. Vieni jų rašyti iš Lietuvos, kiti – iš tremties. „Kada skaitai tremtinių laiškus, jauti, kaip atstumas nuo gimtojo krašto žmogui daro įtaką. Laiškuose gyva atmintis – nuoga tiesa apie tremtį. Laiškai buvo rašomi labai greitai, tremtiniai tam turėdavo vos kelias minutes laiko. Tačiau jie labai prasmingi. Iš laiškų sužinome daug dalykų: apie patirtą vargą, ilgesį ir žmonių lūkesčius“, – pasakojo pašnekovai.
Telšiškių idėja meno kūriniu paversti tremtinių laiškus – lyg ženklas, primenantis vieną iš skaudžiausių mūsų tautos istorijos etapų.

Aurelija SERVIENĖ, „Telšių ŽINIOS“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*