Kasmet pirmąjį birželio sekmadienį Lietuvoje minima Tėvo diena – ypatinga proga pagerbti ir padėkoti vyrams, kurie savo kasdieniu rūpinimusi, meile ir atsakomybe prisideda prie šeimos gerovės. Ši diena kviečia susimąstyti apie tėvystės svarbą, vertybes, kurias perduodame iš kartos į kartą, ir ryšį tarp tėvų bei vaikų.
Artėjant Tėvo dienai iš Mažeikių rajono kilusi, 1971 metais Židikų vidurinę mokyklą baigusi, Norvegijoje šiuo metu gyvenanti Stefanija Butkutė prisiminimus apie savo tėtį, pamąstymus sudėliojo į tekstą.
Dalijamės juo su „Santarvės“ skaitytojais.
Nematomoji meilė
Ypač dabar dažnai įvardijama meilės trūkumo vaikams problema kaip jų nelaimingumo priežastis. Meilė, kaip ir bet kokia lelija, gražiai ir viliojančiai pražysta tada, kai aplinkoje vyrauja ramybė, pagarba, supratimas.
Pokario vaikų, tremtinių vaikų gyvenimuose svarbiausia buvo išgyvenimas: pastogė, maistas, drabužiai. Sugebėjimas tai užtikrinti ir buvo meilės išraiška. Vakarais šviesdavo žibalinė lempa, kurios stiklinis cilindras būdavo su meile išvalytas ir ant jo išsilygindavom kaspinus ir uniformos apykakles. Drabužiai – su meile išplauti rankomis. Išplautos medinės grindys taip pat kvepėjo meile.
Visų šeimos narių supratimas, kad reikia kartu rūpintis šeimos išgyvenimu, – tai irgi buvo meilė.
Mano tėvas buvo pokario vaikas – patyręs šaltį, badą, augęs gausioje šeimoje. Gal dėl to jis dažnai buvo be kantrybės, piktas. Nebuvo lengva su juo augti. O apie meilę… Tokių kalbų nebuvo visai. Bėgo metai, o manyje ėmė augti neapykanta. Maža būdama tyliai galvodavau: „Ak, vieną dieną tu būsi senas, o aš tada ateisiu ir viską pasakysiu, ką dabar jaučiu.“ Deja, to padaryti nespėjau – jis išėjo netikėtai, vos sulaukęs pensijos.
Metams bėgant, mane kartais aplankydavo keistas jausmas – noras pinti vytelėmis. Tarsi kažkur manyje slypėtų žinojimas, kaip tai daroma. Tada prisiminiau: tėvas pindavo krepšius – bulvėms, obuoliams. Mergaite būdama niekada nebandžiau pati, bet stebėjau, kaip jis tai daro. Stebėdavau, kaip sėdi apsikabinęs vytelių ratą. Jo miklios rankos judėdavo lyg savaime – vytelės viena po kitos suguldavo į stebėtinai tikslius, apvalius gaminius. Atrodė, tarsi jo mintys klajotų kažkur toli, o rankomis dirbtų kažkokia didesnė jėga. Man patikdavo sėdėti atokiau ir žiūrėti – tai buvo tylus, šventas reginys. Aš netrukdydavau jam savo buvimu – tiesiog godžiai sugerdavau tą kūrybinį rankų muzikos ritmą. Buvau klusni, visada darydavau, ko jis paprašydavo, todėl pylos negaudavau. Bet jei kiti nepaklausydavo – tada jau drebėdavo namo sienos, o kėdės, rodės, šokinėdavo palubėje lyg gyvos. Visgi, kai nurimdavo – priglausdavo, atsiprašydavo. Tada jo balsas būdavo tylus, beveik ne jo.
Užaugau jo pasodintame sode – obelys, vyšnios, slyvos, serbentai. Kai viskas pražysdavo pavasarį, kvapai, gegučių kukavimai, bičių dūzgimas svaigindavo. Kai prasidėdavo medunešis, bitės grįždavo sunkios nuo nektaro, o tėvas ištiesdavo varvantį, saldų medaus korį. Tą nenusakomą medaus skonį, tėvo žvilgsnio šilumą iki šiol prisimenu.
Kur tik gyvenau, visur ir aš sodinau vaismedžius. Laukdavau jų žydėjimo, ilgėjausi bičių.
Vaikystėje ravėti tas ilgas braškių juostas buvo tikra kančia, bet jos, kaip ir tėvo sodas, seka mane per gyvenimą. Man įaugęs tas vaizdas, kai po sniego išlenda pirmi žalsvi lapeliai, paskui žiedų kekės, o galiausiai – parausta sultingos uogos, pripildančios saujas ir burną.
Dabar, nugyvenusi jau daug metų, vis dažniau suprantu ir suvokiu – visgi sodo sodinimas buvo meilė. Bitininkavimas, ištiesiamas korio gabalas – meilė. Obuolių skynimas vėjuotą lapkritį, jų sunešimas į palėpę – taip pat meilė. Meilė buvo ir tada, kai, palaidojus mano vyrą, tėvas mane nusivedė į parduotuvę ir ragino: „Išsirink ką nori – aš nupirksiu.“
Praėjo daug metų ir dabar matau – visai šalia jo pykčio, griežtų reikalavimų gyveno tai, kas riša, kas džiugina, ko ilgimės labiausiai.
Atrodo, kad nejučia aš sugėriau viską, ką patyriau – ir pati tapau labai panaši į jį. Kai mane kas įskaudina nejautrumu, negirdėjimu, kai nenori suprasti, ką noriu pasakyti, atrodo, žemė prasivers ir viskas tenai nugarmės. Tik vėliau, iš paskos, ateina gėda ir atgaila – lyg alkana viduržiemio lapė, tikėdamasi rasti supratimo, atjautos trupinėlį. Tada stveriuosi už širdies – lyg už vėjo barstomų obelų žiedlapių – ir nustebusi žiūriu į savo tuščius delnus. Tas sodų žydėjimo laikas toks trumpas… Bet jis visada laukiamas. Tarsi tėvo nematomosios, nesuprastosios meilės apkabinimas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
