Nuotr. autorius Raimondas MILĖŠKA.
Gegužės pradžioje Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje šurmuliavo 25-oji Lietuvos mokinių dailės olimpiada. Ji buvo ypač sėkminga mūsų gimnazistėms: Lukrecija Ramanauskaitė apdovanota Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos I laipsnio diplomu ir Greta Žilinskaitė – Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos III laipsnio diplomu.
Pasibaigus olimpiadai apie ją kalbėjomės su dailės mokytoja Asta MILĖŠKIENE.
– Olimpiados sąvoką pirmiausia asociatyviai siejame su sportu arba racionalumo, logikos, sisteminio mąstymo reikalaujančiais dalykais. Ar, jūsų nuomone, tinka menininkams rungtis olimpiadose?
– Dailės olimpiadoje reikia ne tik kūrybiškumo, bet ir racionalaus, loginio ir sisteminio mąstymo. Dalininkas, turėdamas idėją, apgalvoja kompoziciją, apgalvoja išraiškos ir raiškos priemones, tikslingai jas pritaiko. O tam reikalingi ne tik gebėjimai, bet ir geras technikos išmanymas. Ne kiekvienas gali improvizuoti, kurti. Tam taip pat reikia įdirbio.
Nieko nebūna iš nieko. Kūryba – labai sunkus darbas. Tik mąstantys, užsispyrę ir darbštūs dailininkai pasiekia rezultatų.
Žinoma, būtų smagu, kad dailės olimpiadoje nereikėtų rungtis, ypač respublikinėje, į kurią suvažiuoja talentingiausi mokiniai iš visos Lietuvos. Prisimename, kad ankstesnės mokinių dailės olimpiados būdavo vadinamos Pavasarine akademija ir mokiniai jose būdavo sveikinami kaip nugalėtojai. Koks gi dar konkursas gali būti tarp geriausių?
Suvienodinti olimpiadų nuostatai paveikė ir dailę. O juk konkursas – didelis stresas menininkui. Gali atsirasti nepasitikėjimo savimi, savo kūrybiškumu. Kaip išrinkti geriausią iš besivaržančių skirtingose dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros – šakose? Yra ir kitoks požiūris, kad olimpiadoje pasitikrinami gebėjimai, pasižiūrima į kitų kūrybą. Bet ir vėl įdomu, kuris olimpiadoje laimėtų – Vincentas van Gogas ar Rafaelis? Čia kyla pavojus objektyvumui.
Tam ir yra olimpiados tema ir nuostatai, kurių mokiniai turi laikytis, nors dažnas norėtų, kad dailės olimpiadoje galėtų kurti laisvai.
– Dailė, meno forma, atsiranda iš poreikio kurti, ieškoti saviraiškos galimybių. Ar reikia visus dalyvius vienijančios temos?
– Reikia. Kad būtų objektyvus vertinimas. Olimpiadoje kūrybingas, gerai techniką valdantis mokinys gebės atlikti darbą duotąja tema. Atsitiktinumų čia reta.
– Jūs dirbote ir vertinimo komisijoje, gal pastebėjote, kad ryškėja kokios nors jaunųjų dailininkų kūrybos tendencijos?
– Šių metų Lietuvos mokinių dailės olimpiados tema buvo „Žemaitijos aviacija. Jė žemaitis ožsėspėrs, ėr i debesi ispėrs“. Ji buvo paskelbta prieš mokiniams pradedant kūrybinį darbą. Dominavo darbai, atlikti tradicinėmis technikomis. Tačiau radome ir dailininko Jono Meko pasekėjų, konceptualiosios dailės, koliažo darbų. Mokiniai rinkosi skirtingą vaizdavimo būdą. Vis dėlto daugiausia – realistinio vaizdavimo būdo šalininkų.
– Ko šiandieniniame pragmatiškos, vartotojiškos visuomenės kontekste norėtumėte palinkėti jauniesiems dailininkams?
– Linkime stebėti aplinką, ją fiksuoti, lankyti muziejus, mokytis iš dailininkų profesionalų, išlikti individualybėmis, daug dirbti ir eksperimentuoti.
Kalbėjosi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta IRNIŪTĖ
