Pastaruoju laiku dažnai girdime: vertybės, vertybinė orientacija, vertybių krizė. Kalbama apie tautą, visuomenę, žmoniją. Ar apie mus? Apie konkrečius asmenis. Ar mus smerkia, ar užjaučia, ar skatina ką nors kitaip daryti? Kuris iš mūsų susimąstome, išgirdę balsus iš tribūnos, nuo pakylos, anapus ekrano užsklandos?
Vertybės – tai ne kas nors visuotina ir bendra (nors galima kalbėti ir apie pamatines tautos ar kitos didelės žmonių grupės vertybes). Tai mūsų asmeninis reikalas. Mūsų auklėjimas, mūsų žinios, mūsų tėvų ir senelių palikimas, aplinkos įtaka, mūsų pačių atradimai ir nuosmukiai, mūsų patirtis ir tikėjimas.
Vertybė – tai, kuo vadovaujamės ir iš ko statome savo asmenybės pamatą, kuo tikime. Tai, kas nulemia mūsų elgesį, mūsų viltis, mūsų siekius ir tikslus.
Mes labai skirtingi, tiesa? Kitokie ir kitką mėgstantys, skirtingais keliais einantys, dėl nevienodų dalykų pasiryžę kovoti iki kraujo arba džiūgauti ir jaustis laimingi.
Žymus XX a. psichologas Erikas Fromas iškėlė žmogaus veiklos produktyvumo idėją. Ir ją susiejo su asmens vertybių sistema.
Kaip mes žiūrime į pasaulį, kas mus nuliūdina, kas pradžiugina, kas gali išmušti žemę iš po kojų, dėl ko nusiritame į priklausomybių ir nusikaltimų liūną, kodėl vieniems svarbu viena, o kitiems – kita? Ir svarbiausia – kodėl vieni laimingi, patenkinti gyvenimu, o kiti – ne.
Jis visus žmones suskirstė į penkias grupes pagal skirtingą vertybinę orientaciją. Keturios – neproduktyvios, ir tik viena leidžianti žmogui būti laisvam ir išlaisvinti kūrybines galias.
Imties vertybinės orientacijos žmogus visa, kas gera, mato išoriniame pasaulyje. Jis įpratęs viską gauti. Jis laukia dovanų ar pagalbos, nes pasąmonėje yra įsitikinęs, kad kiti žmonės privalo patenkinti jo reikmes. Meilė? Meilė taip pat yra gaunama. Toks žmogus leidžiasi mylimas, tačiau pats nė piršto nepajudina, kad atsakytų tuo pačiu. Juk jis – gavėjas, adresatas.
Kaip manote, kas atsitinka, kai išorinis pasaulis liaujasi buvęs dosnus ir dėmesingas?
Išnaudotojiška arba atėmimo vertybine orientacija besivadovaujantis žmogus nelaukia malonių – jis jas atima. Malonumas ne tai, ką paimi, o pats paėmimo procesas. Taip gali pajusti savo galią. Ką atimti? Bet ką! Tai gali būti daiktas, žmogus, jausmas, nuotaika. Jūs sutrikęs, o jis – laimingas. Kuo sunkiau atimti – tuo daugiau savosios vertės pajuntama. Pažįstame tokių vagišių, tiesa?
Trečia grupė – taupioji. Kaupimo vertybinės orientacijos požymis yra noras kaupti ir laikyti daiktus. Toks asmuo aplink save sukuria jam įprastą saugią aplinką, kurią siekia kiek galima labiau kontroliuoti. Tas pats ir jausmų pasaulyje, mylimas žmogus, šeima taip pat traktuojami kaip daiktai, turintys savo vietą ir valdomi. Tokie kaupėjai dažniausiai pedantai (daiktai mėgsta tvarką) ir pasižymi punktualumu, nes siekia valdyti laiką.
O dabar apie žmones, kurie nuolat jaučiasi esą didžiulėje prekyvietėje. Rinkos vertybinės orientacijos atstovas save traktuoja kaip prekę. Tad jam būtina išryškinti tas savo puses, kurios sulaukia greičiausio pripažinimo ir paklausos tarp kitų žmonių. Kaip aš atrodau? Ar madingas? Ar gražus? Ar toks, koks turi būti paklausus žmogus?
Išorė – labai svarbu, tai vienas iš pagrindinių prekės privalumų. Tobuliname save, kad neprarastume paklausos. Bet… metai bėga, rinka keičiasi, pagaliau – keičiasi ir pati prekė (deja, ne į gera). Kas toliau? Dėl ko gyventi?
Ir pagaliau – kūrybiškumo arba produktyvumo vertybinė orientacija, kuri, pagal E. Fromą, padeda mums, o ne veda nusivylimo link. Asmenybės laisvė – tai žinojimas, kad visos reikalingos gėrybės slypi pačiame žmoguje, o ne išoriniame pasaulyje. Pasaulis puikus ne todėl, kad yra man geras ir naudingas. Tai aš jį tokį matau, nes toks pats esu.
E. Fromo produktyvumas – tai sugebėjimas panaudoti savo kūrybines galias bei išvystyti gabumus, galinčius atsiskleisti daugelyje žmogaus veiklos sričių. Tai yra laisvė ir laimė. Pasak psichologo, žmonės gimsta geri ir gražūs, tačiau paskui juos sugadina negeri tikslai ar netinkami tų tikslų siekimo būdai.
Štai apie ką kalbame, kai pasakome abstraktų žodį – vertybė. Kas mums turi vertę. Kas padaro mus vertingus. Kas palaiko mūsų dvasios tvirtybę, kas stumia mus pirmyn arba sulaiko nuo nederamo žingsnio. Tai mūsų asmenybės pagrindas.
Jei jų netenkame arba jos mums pasirodo klaidingos – sudreba pamatai. Kartais nuversdami net ir mus pačius.
Kas kaltas? Tik mūsų požiūris į pasaulį ir save.
Audronė MALŪKIENĖ