Šį sekmadienį vyks pėsčiųjų žygis „Plechavičiaus keliais 2024“. Žygio maršrutas nuo Bukončių iki Sedos – nuo generolo Povilo Plechavičiaus tėviškės iki jo brolio pulkininko Aleksandro malūno – 26 kilometrai.
Organizatoriai jau sudėliojo maršrutą, kad žygeiviai nesusidurtų su nereikalingomis kliūtimis, kad būtų malonu akis paganyti po gražius kraštovaizdžius. Jie patys važiavo keliais, ėjo keliukais, numatė konkrečius poilsio postus, kur žygeiviai galės atsigerti, užkąsti, pailsinti kojas, kol pasieks finišą.
Niekas nepasidaro savaime, tad žygį organizuojantiems žmonėms tenka skirti nemažai savo laiko ir, kaip tuoj įsitikinsite, pinigų, kad viskas vyktų sklandžiai.
Kiekvienas kelias turi savo istoriją, savų nuotykių ir savų gerų žmonių ar darbų.
Šių metų žygio priešistorė ir darbai susiję su tilteliu per Varduvą.
Julius BANYS,
šaulys, verslininkas:
– Nors žygis jau ketvirtas, bet kiekvienais metais neišvengiame nesklandumų: tai žygeiviai susiduria su per sunkiomis kliūtimis, tai paklysta, tai pervargsta.
Akivaizdu, kad ne viskas yra padaroma iki žygio. Šiais metais nutariau nepagailėti laiko ir savo akimis pamatyti visą kelią.
Norisi, kad maršrutas eitų kuo gražesniais, bet įveikiamais keliais. Renavo kelyje, pasukus Rimolių piliakalnio link, kelias gražus – su nuokalnėmis, vis siaurėjantis, tačiau jis nutrūksta priėjus Varduvos upę.
Upė toje vietoje nėra nei labai gili, nei labai plati. Aiškai matosi, kad kelelis kitam krante tęsiaisi toliau. Vadinasi, žmonės arba brenda per upę, arba eina metaliniais vamzdžiais, likusiais nuo senojo tilto, arba vieni ateina pasimaudyti viename Varduvos krante, kiti – kitame.
Kilo mintis atstatyti tiltą, nes žmonių abejingumas ir bejėgystė tiesiog stebino. Aiškai matosi, kad tiltas reikalingas, bet nėra kam jį atstatyti.
Kadangi esu veiksmo žmogus ir mane erzina tuščios kalbos, ėmiausi aiškintis situaciją. Pasirodo, kad kelias yra servitutinis, vadinasi, juo galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku. Naudojimosi apribojimų nėra.
Paskambinau Sedos seniūnijos seniūnei Audronei Dipševičienei. Atsakymas aiškesnis negu aiškus: pinigų tiltui atstatyti nėra, be to, tam reikia ir daug kainuojančio projekto. Pasiūliau Mažeikių šaulių kuopos pagalbą, savo lėšas ir reikalingas medžiagas. Pritarimą ne tilto, o pėsčiųjų tiltelio pastatymui iš seniūnės gavau.
Matydamas, kad šis kelias vietos žmonėms yra reikalingas, kad tilto ar bent tiltelio nebuvimas kelia daug nepatogumų, sukviečiau vyrus į talką. Kiek kainavo medžiagos, darbas? Tėvynės labui tebūnie. Pinigai ateina ir išeina, o geri darbai žmonių labui lieka.
Toks buvo generolas Povilas Plechavičius, jo garbei ir atminimui noriu aukoti gerus darbus pagal savo išgales.
Juozas BUČIUS,
šaulys, statybininkas:
– Darbus pradėjome nuo projektavimo: išsimatavome, pagal medienos išeigą pasirinkome tiltelio plotį. Visus paruošiamuosius darbus atlikome Mažeikiuose.
Prie upės atsivežėme ir elektros generatorius, nes darbams atlikti reikėjo elektros. Stengėmės, kad tiltelis būtų saugus ir ilgiau tarnautų. Kad greit nesupūtų, spygliuočių medieną impregnavom terasiniais aliejais, tilteliui privirinome cinkuotų vamzdžių turėklus. Vamzdžiai, ant kurių tvirtinome tiltelį, labai gerai laikosi, o kita eilė vamzdžių, ant kurių kadaise stovėjo važiuojamas tiltas, jau yra pasmukę, nebetvirti.
Jeigu skaičiuotume laiką nuo suprojektavimo iki paskutinių apdailos darbų, sugaišome apie porą savaičių. Bet tiltelį pastatėme ilgam.
Algimantas MOCKUS,
ūkininkas:
– Nors augau Grūstėje, bet tą vietą puikiai žinau. Ten buvo natūrali upės brastva. Ir arkliai su ratais ten važiavo, ir trakoriai, ir mašinos. Tiek tos technikos ir tebuvo. Kai buvo pastatytas medinis tiltas, arkliais juo važiavo, karves vedė.
Vėliau jau S. Nėries kolūkis pastatė tiltą ant metalinių vamzdžių. Jis buvo platus, vos ne keturių metrų. Kolūkio technika drąsiai juo važiavo. Grūstės kelio pusėje buvo MTS, Tiškų mechaninės dirbtuvės. Tad technika siuvo į visas puses. Bet sovietinių laikų technika nebuvo sunkiasvorė ir jos nebuvo daug, tokio tilto ir užteko.
Metaliniai vamzdžiai ir dabar tvirti, dar laikosi, bet supuvo, subyrėjo medinės tilto dalys. Prie seniūno Kelerio dar buvome suremontavę tiltą. Jis buvo iš kažkur gavęs blankių ( storų lentų), bet ilgai nelaikė. Mat Tiškuose yra smėlio karjerai, tai tos savivartės mašinos gana intensyviai važiuodavo, o tiltą pasaugoti ir tvarkyti niekam nerūpėjo.
Kadangi mano ariama žemė Renavo kelio pusėje, o sandėliai – prie Grūstės kelio, tai nėra patogu nuolat pro Sedą važiuoti, bandžiau tiltą prižiūrėti pats. Bet juk neuždarysi kelio, tiltą susiremontavęs. Numojau ranka ir pamiršau tą nepatogumą. Nuo Grūstės kelio iki buvusio tilto kelias baigia užaugti krūmais, likęs tik pėsčiųjų takas, o nuo Renavo kelio neblogai galima važiuoti.
Tai buvo to laiko kelias ir to laiko tiltas. Labai reikalingas jis buvo kulšėniškiams nueiti į Grūstės kapines. Visi važiuoti, pripratom tų kelių kilometrų neskaičiuoti.
Dirbami laukai platėja, technika tobulėja. Rankų darbų mažėja. Žmonės ėmė daugiau vaikščioti, skaičiuodami žingsnius…
Tas tiltelis bus gražus, patrauklus žingsnių skaičiuotojams. Gal užmirštais vaikystės takais vėl ims vaikščioti, dviračiais važinėti. Juk ir Camino Lituano einantys žmonės galės pasidžiaugti takelį su tilteliu per Varduvą atradę.
Puiku, kad yra iniciatyvių ir savo pinigų Tėvynės labui negailinčių žmonių.
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. iš žygio organizatorių archyvo
