Mažeikiškio atleto Rolando Pociaus atkaklumas pateisino lūkesčius: sportininkas, ketvirtąjį kartą dalyvavęs pasaulio kultūrizmo čempionate, tapo nugalėtoju. Tai atletui padėjo užmiršti pernai patirtą nuoskaudą, kai užkulisiniai žaidimai pasaulio čempionate Ostravoje lėmė jam tik sidabro medalį.
LAIMĖJO
PRESTIŽIŠKIAUSIOJE
SVORIO KATEGORIJOJE
48-asis pasaulio kultūrizmo čempionatas savaitgalį vyko Pietų Korėjai priklausančioje Čedžuno saloje. Į jį susirinko 163 sportininkai iš 53 pasaulio šalių. 34-erių metų mažeikiškis Rolandas Pocius nugalėtoju tapo prestižiškiausioje – per šimto kilogramų svorio kategorijoje.
Absoliučioje svorio kategorijoje, kurioje varžėsi visi devynių svorio kategorijų nugalėtojai, mūsų atletas užėmė antrąją vietą. Pirmoji vieta pripažinta Lenkijos atstovui, pasaulio čempionui iki šimto kilogramų kategorijoje Robertui Piotrkovičiui.
„Rolandas labai tikėjosi nugalėti ir absoliučioje svorio kategorijoje, tačiau, kaip jis sakė per trumpą pokalbį telefonu, ir vėl vyko užkulisiniai žaidimai, kurie lėmė čempiono vardą lenkui“, – vakar „Santarvei“ pasakojo pasaulio čempiono žmona Snieguolė.
Tą patį patvirtino ir „Mažeikių švyturio“ jėgos klubo, kuriame Rolandas tobulina savo kūną, treneris Benas Milis: „Esame maža šalis, todėl tokioje sporto šakoje, kur viską lemia teisėjų simpatijos ar antipatijos, daug reiškia atleto tautybė. Panašiai buvo ir pernai Ostravoje, kai auksą pelnė Egipto sportininkas, kuris geriausiu atveju galėjo pretenduoti į bronzą“.
ĮSPŪDINGI LAIMĖJIMAI
Rolandas Pocius dabar yra vienas tituluočiausių kultūristų šalyje: be pasaulio čempiono medalio, jis du kartus (2004 ir 2006 metais) tapo vicečempionu, o 2001 matais, svorio kategorijoje per 90 kg, iškovojo bronzos apdovanojimą. Mažeikiškis gali pasigirti ir Europos pirmenybėse pelnęs visų spalvų medalius: 2001 metais jis tapo Europos čempionu, 1999 metais iškovojo sidabrą, o po metų – bronzą. Visus tuos titulus jis pelnė svorio kategorijoje per 90 kilogramų.
Pasaulio čempionatuose teisėjai didžiausią dėmesį skiria raumenų reljefui ir proporcijoms. Pirmąją dieną vyko atrankos varžybų dalis, po kurios paaiškėjo penki atletai, kitą dieną kovoję finalinėse varžybose.
Tačiau ši sporto šaka – ne futbolas ar krepšinis, kur viską lemia pelnyti įvarčiai ar įmesti taškai. „Kai matai, kas laimi, didelio džiaugsmo nejauti. Galiu būti nors ir keletą kartų antras, jeigu žinočiau, kad varžovas stipresnis. O dabar, kai laimima nepelnytai, ilgam lieka nuoskauda“, – taip pernai, čempionate turėjęs tenkintis sidabru, „Santarvei“ sakė Rolandas.
Spalio pradžioje, kai mažeikiškis ketvirtą kartą laimėjo Lietuvos kultūrizmo taurę, jis sakė, kad yra tinkamai pasiruošęs pasaulio pirmenybėms. Tačiau mažakalbis „Žemaitijos ąžuolas“ (taip jį jau praminė kultūrizmo pasaulyje) tada nenorėjo nieko prognozuoti: „Ilga kelionė, nežinomi varžovai – visa tai gali pakišti koją pasaulio pirmenybėse. Tačiau kaip turistas aš tikrai ten nevažiuosiu“.
SPORTINĖ FORMA – PUIKI
„Su vyru pakalbėjome po varžybų tik vieną minutę, nes skambinti iš Pietų Korėjos labai brangiai kainuoja. Jis pasidžiaugė laimėjimu ir sakė apgailestaująs, kad dėl nešvarių žaidimų nepavyko iškovoti antrojo titulo.
Šių metų pirmenybėms Rolandas buvo pasiruošęs kaip niekad gerai, labai stengėsi, plušėjo jėgos treniruoklių salėje. Kai jis išvažiavo į varžybas, aš jau žinojau, kad Rolandas bus pirmas. Kodėl? Todėl, kad jau pernai jis turėjo tapti nugalėtoju, o dabar jis buvo dar stipresnis“, – įsitikinusi Snieguolė Pocienė.
Pasak B. Milio, atletas, kaip ir prieš pernykštį čempionatą, treniruoklių salėje dirbo ypač intensyviai: per savaitę nuo dešimties iki dvylikos treniruočių po valandą dvi. „Tai davė teigiamą rezultatą: Lietuvos kultūrizmo ir fitneso federacijos prezidentas Ramutis Kairaitis, pamatęs mažeikiškį taurės turnyre, tepasakė: „Nu, geras!“ Tokios sportinės formos jis dar nėra buvęs, net ir savo silpnesnę vietą – kojas, buvo „pataisęs“.
Paklausta, ar jau ruošia vietą prizams, sportininko žmona juokavo: „Gal dar ir rasiu vietos, bet labai jau sunkiai. Netrukus teks juos dėlioti ant žemės“.
Tėvelio laimėjimais džiaugiasi ir penkiolikmetė dukra Sandra bei pusketvirtų metų sūnus Paulius. S. Pocienė pasakojo, kad sūnus labai myli ir gerbia tėtį, jau demonstruoja raumenis kaip profesionalas: parodo, pakelia, pasisuka. Berniukas valo dulkes nuo visų tėčio medalių ir taurių, matyti, kad seks jo pėdomis.
SPORTO SPECIALISTAS
APIE LAIMĖJIMĄ NEŽINOJO
Lėktuvas su tituluotu mažeikiškiu Vilniaus oro uoste turėjo nusileisti vakar apie vienuoliktą valandą vakaro.
Pirmadienio rytą rajono sporto specialistas Petras Norvilas apie sportininko laimėjimą dar nežinojo: „R. Pocius tapo pasaulio čempionu? Dar nežinojau, esu labai užsiėmęs organizaciniais reikalais, todėl laikraščių dar neskaičiau. Bandysime tartis su rajono valdžia, kažkaip reikės pagerbti sportininką“.
Rajono meras Vilhelmas Džiugelis mažeikiškio pasiekimą pavadino fantastišku: „Kažkada, kai dar buvau studentas, domėjausi šia sporto šaka, žinau taisykles, todėl manau, kad mūsų atleto pasiekimas – tai išskirtinis Mažeikių sporto laimėjimas. Be jokios abejonės, įvertinsime šią pergalę ir spręsime, kaip Rolandą apdovanoti. Be dėmesio jis tikrai neliks“.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Rolando Pociaus prizų kolekcija pasipildys dar vienu trofėjumi – pasaulio čempiono taure.
