Poetas, vertėjas, eseistas, publicistas Tomas Venclova. Nuotrauka iš redakcijos archyvo (Eltos)
Prieš 93 metus, prasidėjus rugsėjui, Mažeikių mokykla tapo progimnazija, o jos direktoriumi buvo paskirtas Merkelis Račkauskas. Dar po dvejų metų ši mokslo įstaiga tapo gimnazija.
M. Račkauskas, kuris pasirūpino, kad mokykla gautų patalpas ir įgytų aukštesnį statusą, laikomas Mažeikių gimnazijos įkūrėju.
Šią vasarą Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje pirmą kartą apsilankė ilgai lauktas svečias – M. Račkausko anūkas, poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, Jeilio universiteto profesorius emeritas Tomas Venclova. Jis susitiko su senelio vardu pavadintos gimnazijos pedagogais, miesto bendruomenės atstovais, kitais į renginį atvykusiais svečiais.
Neabejojame, kad T. Venclovos pasakojimas apie senelį – literatūros tyrinėtoją, vertėją, pedagogą, klasikinės filologijos profesorių M. Račkauską ir jo šeimą bus įdomūs bei naudingi mūsų laikraščio skaitytojams.
Trys kartos: Melchioro tėvas Juozapas Račkauskas, Merkelis Račkauskas, senolis Juzaps Račkauskis. Nuotr. iš nuotraukų katalogo: www.vilniausmuziejai.lt
Apie senelio atsiminimus
Senelis karo metais pradėjo rašyti atsiminimus. Jau sovietmečiu jis juos baigė ir apie kokius 1965-uosius metus nunešė į leidyklą. Leidyklos recenzija buvo tokia: atsiminimai nelabai įdomūs, viskas čia vaizduojama labai senoviškai, nieko bendra su dabartiniu gyvenimu neturi, be to, pernelyg atvirai kalbama apie asmenines Merkelio Račkausko patirtis…
Turiu pasakyti, kad senelis tada buvo gerokai susikrimtęs. Susikrimtęs buvo ir mano tėvas, kuris jam bandė padėti – naudodamasis savo įtaka ir ryšiais, bandė tuos prisiminimus prastumti į spaudą, bet neprastūmė.
Penkiasdešimt metų tie prisiminimai išgulėjo rankraščio pavidalu ir palyginti visai neseniai jie buvo išleisti.
Tai išties kitokie prisiminimai – juose kalbama apie labai senus laikus, neturinčius nieko bendra su dabartiniais. Juose – kitokia Lietuva, iš dalies dar kalbanti lenkiškai, visos mokyklos – rusiškos, aplinkui – žandarai ir caro valdininkai, lietuviškai žmonės kalba tik namuose, ir tai ne visi.
Ten aprašyti ir žinomi žmonės: Marija Pečkauskaitė, Povilas Višinskis, Jonas Jablonskis, taip pat ir Vaižgantas, net ir Antanas Baranauskas. Visus juos senelis pažinojo arba bent matė.
Namuose senelio šeima taip pat kalbėjo labiau lenkiškai, kaip, beje, ir Šatrijos Ragana ar Čiurlionis vaikystėje, kiti išsilavinę žmonės. Persilaužimas lietuvybės link įvyko tada, kai Jablonskio ir Višinskio skatinamas jis ėmė bendradarbiauti su draudžiama lietuviška spauda.
Apie universiteto koridorių ir senąsias kalbas
Senelis baigė Šiaulių gimnaziją. Įdomus faktas – aš esu vedęs rusę iš Sankt Peterburgo, bet jos senelis – motinos tėvas – buvo lietuvis Kubilinskas iš Šaukėnų, kuris taip pat lankė Šiaulių gimnaziją, tiesa, gal pradėjo mokytis pora metų anksčiau nei mano senelis. Tačiau galimas dalykas, kad jie buvo susitikę kur gimnazijos koridoriuose…
Merkelis Račkauskas gimnaziją baigė aukso medaliu ir galėjo stoti bet kur. Senelis nuvyko į Peterburgą, į universitetą, kuris ir dabar garsus, o tais laikais buvo dar garsesnis.
Tas universitetas turi koridorių, kuris yra gal dviejų kilometrų ilgio. Ilgas koridorius ir durys į auditorijas. Senelis mėgo pasakoti, kad jis ėjo tuo koridoriumi ir galvojo: pas ką čia užsirašyti klausyti paskaitų. Atidarė vienas duris – o ten Mendelejevas dėsto chemiją. Bet auditorijoje – gal penki šimtai studentų – minia, spūstis, nėra net kur atsisėsti. „Tai ne man, – pasakodavo senelis. – Aš stovėdamas mokytis negaliu.“ Uždarė duris ir eina toliau. Atidarė kitas – o ten Pavlovas dėsto fiziologiją. Situacija – dar baisesnė, jau ne penki šimtai, o kokie šeši šimtai studentų.
Ir taip jis pamažu ėjo, ėjo, kol surado auditoriją, kurioje sėdėjo tik du studentai ir labai liūdnas profesorius. Senelis pasakė: „Čia jau man“ ir įėjęs atsisėdo.
Pamatęs dar vieną studentą, profesorius labai nudžiugo, pasakė: „Tres faciunt collegium“ ( lot. trys sudaro kolegiją, tai yra trims susirinkus, jau galima tartis – aut. past.) ir pradėjo dirbti.
Taip Merkelis Račkauskas pradėjo studijuoti klasikinę filologiją. Paskui jis persikėlė į Odesos universitetą ir ten toliau studijavo klasikinę filologiją bei visą gyvenimą ją dėstė – tiek lotynų, tiek graikų kalbą.
Lotynų kalbos senelis mane išmokė. Ir graikų kalbos – šiek tiek. Jeigu jums įdomu, aš galiu padeklamuoti (T. Venclova lotyniškai deklamuoja ištrauką iš Ovidijaus „Metamorfozių“).
Senelis man pasakė ir tokį dalyką: lotynų kalbą galima išmokti, jei rimtai mokysies trejus metus. Graikų kalba – lengvesnė, jai pakanka dvejų metų, bet po to dar reikia trejus metus mokytis veiksmažodžius, kurių galūnė – „mi“…
Lotynų kalba nepaprastai naudinga, ji lavina protą. Jei mokėsite lotynų, labai lengvai susigaudysite italų, ispanų, prancūzų, rumunų, esperanto kalbose.
Šiaulių gimnazijos laikai, trečias iš kairės sėdi Jonas Jablonskis. Merkelis Račkauskas stovi trečias iš kairės. Nuotr. iš nuotraukų katalogo: www.vilniausmuziejai.lt
Apie žemaitišką ilgaamžiškumą
Odesoje senelis vedė lenkę bajoraitę iš Ukrainos Eleną Latinską. Ji buvo iš labai nusigyvenusių bajorų, bet galų gale ir mano senelis buvo šlėktų kilmės.
Tai vėl įdomi istorija. Mano senelio prosenelis gimė dar anoje Lietuvos-Lenkijos Respublikoje – dar iki visų jos padalijimų – ir gyveno ar ne šimtą penkiolika metų.
Račkausko senelis – mano proprosenelis gyveno šimtą dvejus metus.
Kai 1914 metais prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Rusijos imperijos, mano proprosenelis gyveno Šiaudinėje. Vokiečiai vasarą pradėjo stumtis į Žemaitiją, o jis pasakė, jog nenori likti vokiečių okupacijoje ir nusprendė trauktis į Rygą.
Turėjo proprosenelis vienintelį brangų daiktą – kailinius, tad karštą vasaros dieną užsimetė juos ant pečių ir pradėjo bėgti į Rygos pusę. Nubėgo gal kokius dvidešimt kilometrų, paskui pavargo, užduso ir atsigulė pakelėje pailsėti. Ten ir atidavė Dievui dūšią.
Račkausko tėvas irgi įdomiai gyveno, jis palaidotas Luokėje. Ant jo kapo yra labai gražus užrašas, aš jį įsiminiau: „Čiesos bieg, smėrtis gen, viečnastis lauk“ (laikas bėga, mirtis veja, amžinybė laukia).
Taigi tie žemaitiški Račkauskų genai, matyt, labai stiprūs, nes mano mama, Merkelio Račkausko dukra (Eliza Venclovienė – aut. past.), mirė 95-erių metų, išlaikiusi visiškai sveiką protą, puikią atmintį. Dar porą mėnesių prieš mirtį ji davė interviu vienam Lietuvos žurnalui. Ir tas interviu visai skaitomas – ne šiaip sau plepalai, skaitai – ir tau įdomu.
(Bus daugiau)
