Šisbeitauskas
Gal nesupyks viena mano kolegė, perskaičiuosi šias eilutes, pasakojančias prieš kelias savaites jos patirtą istoriją. Žinoma, galėjau tai papasakoti ir anksčiau, bet kažkaip stūmiau ją tolyn, galvodamas, kad šios istorijos priminti nereikės. Pasirodo, klydau. Kaskart bendraudamas su jumis tos istorijos vis dėlto negalėdavau pamiršti. Tad jei ją papasakosiu, gal viskas pasimirš.
Nesitikėkite čia jokios sensacijos ar kažko labai ypatingo. Tokia istorija gali nutikti kiekvienam bet kurioje Lietuvos vietoje, bet kokiame mieste ir prie bet kurios daugiabučio laiptinės.
Taigi vieną vakarą grįžusi iš darbo kolegė pamatė prie savo laiptinės agresyviai nusiteikusį vaikinuką ir jo mušamą daug vyresnį žmogų. Nenoriu čia gilintis į smulkmenas, bet jauna moteris, žinoma, išsigando, juolab kad netrukus atsirado dar vienas jaunuolis, kuris bandė aiškinti, kad tas žmogelis yra nusikaltęs, esą kažką iš kažkur pavogė. Tad teismą jam surengę jaunuoliai nesijautė kalti. Kolegė nepuolė aiškintis situacijos ir džiaugėsi prasprukusi į laiptinę. Atsiradusi namuose, iškart paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Atsiliepė budėtojas Klaipėdoje, kuriam ilgai ir nuobodžiai reikėjo aiškinti detales: kas, kur, kaip ir panašiai. Sutrikusi, susijaudinusi kolegė papasakojo, ką įsidėmėjusi, ką mačiusi.
Buvo neramu. Vos ne po valandos sulaukė skambučio – jau iš mažeikiškių policininkų, kurie klausinėjo smulkmenų, nes prie namo, matyt, nieko įtartino neberado. Kur ten rasi: juk tie chuliganėliai nekvaili ir nelauks, kol atvažiavusiems pareigūnams galės pasipasakoti savo nuotykius.
Nežino kolegė, kuo baigėsi ta istorija: ar policininkai ką nors nutvėrė, ar rado tą žmogelį, bet ramybės neturėjo visą vakarą.
Nežinau ir aš, ar ta istorija mano bendradarbei jau pasimiršo. Aišku tik viena, kad mes esame nesaugūs ir negalime laiku tikėtis pagalbos: pareigūnams svarbiau iš pradžių sužinoti smulkmenas telefonu, o tik paskui vykti į įvykio vietą ir ieškoti kaltų…
Tokie dalykai, žinoma, nekelia pasitikėjimo mūsų angelais sargais ir eilinį kartą įrodo: jei gali, pasirūpink savimi pats.
Nepasitikėjimą, ne tik lietuvių, bet ir latvių, sukėlė bankas „Snoras“. Neaišku, kuo baigsis šios bankų istorijos, bet kad bus nukentėjusiųjų, tikriausiai niekas neabejoja. Ačiū Dievui, neturiu jokių sąskaitų bankuose ir dėl to nereikia patirti sukrėtimų. Po tokių įvykių ir vėl susimąstai, kuris iš mūsų bankų yra patikimas ir ar nereikėtų prisiminti bobučių patarimų, kad pinigėlius geriausia laikyti… kojinėse. Na ir kas, kad jose neauga jokie procentai, bet garantuotai žinosi, kad pinigėliai yra šalia tavęs. Pasakysite: o vagys ir kitokie negerumai? Kas mokės, tas pinigėlius išsaugos. Ne visi esame verslininkai ir milijonieriai, tad ne iš visų tuos popieriukus ir atims. O jei jų tiek ir teturi…
Dabar apie vaistines. Ši vieta man visada atrodė kaip ramybės oazė: čia ateina žmonės su savo problemomis, ligomis, receptais, ir visada tikisi ten dirbančių žmonių kompetencijos, pagarbos ar patarimo. Kiekvieno liga ar negalavimas – jo asmeninis reikalas, tad ne visada norisi, kad žmogus, stovintis už nugaros, girdėtų, kas mane kamuoja, kokių vaistų man reikia.
Matyt, suprasdami, kad kiekvieno vaistinės kliento reikalas yra konfidencialus, vaistininkai ant grindų sugalvojo priklijuoti lipdukus, kuriuose parašyta, kad čia reikia laukti, kol nusipirks prieš tai eilėje stovėjęs žmogus. Bet kur tau!
Kaip kultūringas pilietis, atsistojęs prie to užrašo laukiu, kol ateis mano eilė, bet kaip niekur nieko man prieš akis išdygsta skrybėliuota moteriškė ir lyg kramtomoji guma prilimpa prie perkančio kliento. Man papriekaištavus, kad reikėtų palaukti eilėje, supyksta: jokios eilės nėra, tad ji čia ir atsistojusi. Bandau paaiškinti, jog ir aš stoviu eilėje, parodau nuorodą, kur reikia laukti klientui, bet lieku nesuprastas: esą jei aš vaikštau po vaistinę, tai dar nereiškia, kad aš jau stoviu eilėje. Gerai, kad mūsų situaciją stebėjo vaistininkė ir tai skrybėlėtai poniutei paaiškino, kokia yra eilės vaistinėje tvarka. Skrybėliuotajai, žinoma, nepatiko toks paauklėjimas, bet jai teko atsistoti man už nugaros.
Daug ko mes dar nežinome, daug ko nesuprantame, bet į naujoves reikia reaguoti: šiuo atveju visiems praverstų priminti, kad vaistinėse nederėtų stovėti už kliento nugaros ir klausytis, apie ką kalbasi vaistininkė ir pirkėjas.
Kalbos kalbomis, bet dar noriu papasakoti lygiai prieš savaitę nutikusį įvykį, apie kurį išgirdau iš vienos pažįstamos. Ji džiaugėsi netikėtai gavusi dovanų bilietą į praėjusį savaitgalį Šiauliuose vykusį rusų žvaigždės Nikolajaus Baskovo koncertą. Į šį netolimą miestą ji su savo vyru išsiruošė traukiniu. Bet mano pažįstamosios džiaugsmas vos nevirto nusivylimu, kai ties Kuršėnais keleivinis traukinys susidūrė su… šernų šeima. Šie kriuksiai pasimaišė ant geležinkelio bėgių ir pramušė, atrodo, nieko nebijančio traukinio kuro baką. Kuršėnuose sustojęs traukinys vos nesugadino viso būsimo koncerto džiaugsmo. Laimei, iš Šiaulių atvykę giminės suspėjo nuvežti mažeikiškius į koncertą.
Išvada viena: kaip gali pasitikėti autobusu, jei net traukinį šernai sugeba sustabdyti?
