Tremtis sudaužė tūkstančių šeimų likimus

1948 metų gegužės 22 dieną okupantai pradėjo antrąjį lietuvių tautos genocido etapą. Iš mūsų šalies buvo ištremta tūkstančiai ūkininkų su šeimomis. Per dvi dienas tremtinio daliai buvo pasmerkta beveik 37 tūkstančiai žmonių, tarp jų per 10,5 tūkstančio – vaikų.
Nuo tų juodųjų dienų prabėgo 60 metų. Šią savaitę Lietuva paminėjo tragiškąją sukaktį.


PAŽYMĖTA
VISOJE LIETUVOJE
Trečiadienį šią masiškiausių trėmimų Lietuvoje sukaktį paminėjo mažeikiškiai. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) Mažeikių skyriui priklauso apie 400 narių, į paminėjimą prie Mažeikių geležinkelio stoties, iš kur buvo išvežami tremtiniai, susirinko tik apie pusšimtis dalyvių. Kalbėjo bendrijos Mažeikių skyriaus narė Jadvyga Bičkuvienė, savo eiles, skirtas šiai progai, skaitė Sofija Šviesaitė.
Tremtinių choras „Atmintis“ dainavo tremties dainas. Renginio dalyviai padėjo gėlių, uždegė žvakutes prie geležinkelio stoties ir perone.
Paminėti tragiškos tautai dienos Vilniuje, prie Genocido aukų muziejaus, ketvirtadienį rinkosi sostinės gyventojai ir svečiai. Seime vyko iškilmingas posėdisminėjimas, skirtas 1948 metų Didžiosios tremties 60-mečiui, o Seimo parodų salėje pristatyta paroda „Sibiras – mano lemtis“. Dvi dienas, ketvirtadienį ir penktadienį, vyko tarptautinė konferencija „Trėmimai – nusikaltimai žmogiškumui. Istorija ir atmintis“, skirta sukakčiai paminėti. Antrąją konferencijos dieną buvo pristatyta virtuali paroda „Lietuvių tremtiniai Igarkoje“.
Į renginius, vykusius sostinėje, iš mūsų rajono taip pat buvo deleguoti atstovai – mokytojai tremtiniai iš Tirkšlių Irena ir Zigmas Reivyčiai.


MERGAITĖS AKIMIS,
VYRAI „ŽAIDĖ“ KARĄ
Viena šių įsimintinų įvykių liudininkių – bendrijos Mažeikių skyriaus pirmininko pavaduotoja Danutė Želvienė. Aktyviai skyriaus veikloje dalyvaujanti moteris tvarko finansinius reikalus, jau aštuonerius metus dainuoja tremtinių chore „Atmintis“.
Tais įsimintinais 1948-aisiais Danutei buvo tik šešeri. Venckų šeima su trimis sūnumis ir mažiausiąja dukrele Danute gyveno Telšių rajone, Mitkaičių kaime. Tėvai turėjo 25 hektarus žemės, tad buvo įtraukti į sąrašus kaip ūkininkai.
Tą lemtingąją naktį namuose trūko tik vyriausiojo sūnaus Stasio, kuris mokėsi Telšių amatų mokykloje. Porą ar trejetą dienų prieš tai atsitiko kai kas, kas nulėmė visą tolesnį Danutės gyvenimą. Venckų šeima jau nujautė, kad jiems nepavyks išvengti tremties. Dėl to mama buvo nusprendusi palikti savo mažąją dukrytę seseriai. Jai buvo paruoštas ryšulėlis, Danutės teta jau laukė, ir tuo momentu, kai ji paėmė mažylę už rankutės ir žengė per slenkstį, mama persigalvojo:
„Kaip šiandien prisimenu, ji pribėgo prie manęs, stvėrė į glėbį, tvirtai apkabino ir pasakė: neatiduosiu savo vaiko, kaip bus, taip, bet visi būsime kartu.“
Grįždama prie tos nakties įvykių, Danutė sako kai kurias detales įsiminusi labai aiškiai. Jiedvi su mama miegojusios prie lango. Vos pradėjus švisti, gal apie 4 val. ryto, pasigirdo smarkus beldimas į langą, po to – į duris.
„Aš atsistojau lovoje, delniukais atsirėmiau į stiklą, nosį priplojau prie lango ir matau, kad po kiemą vaikšto vyrai. Jiems už nugarų kažkas kabo. Mano vaikiškoje vaizduotėje šis reginys asocijavosi su mano brolių ir jų draugų žaidžiamu karu. Jie dažnai bėgiodavo po kiemą, pasistvėrę kokią lazdą ar botkotį, kuriuo mosuodavo ganydami bandą, ir užkišę už nugaros įsivaizduodavo turintys šautuvus. Šį kartą vyrai vaikščiojo su tikrais šautuvais“, – lyg tai būtų įvykę tik vakar, pasakoja Danutė.
Sukilo tada visa šeima, taip pat ir priešingame namo gale gyvenę žmonės. Stribai, kurie, beje, pasitaikė ne tokie blogi, liepė kinkyti arklius. Venckams buvo leista pasiimti būtiniausių daiktų, patalynės, drabužių, maisto. Tik šiame name liekantys gyventojai nebuvo tokie kilnūs. Vietoj mamos paprašytų iš sandėlio atnešti žirnių, „geradariai“ į ratus įmetė maišelį dirsių.
Iki Nevarėnų šeimą gabeno arkliais, o nuo ten į Telšius vežė susodinę kartu su kitais į sunkvežimį. Geležinkelio stotyje sukišo visus į gyvulinius vagonus, pro kurių siaurą langelį jie tik žvilgsniu ilgiems metams atsisveikino su tėviške.
NEPATIKĖJO JAUNOSIOS
KARTOS UGDYMO
Ilga ir varginanti kelionė truko apie porą savaičių. Juos išlaipino Krasnojarsko krašte, Tinskaja stotyje. Venckai atsidūrė miškų chemijos ūkyje. Visa šeima, išskyrus Danutę, dirbo miškuose. Vyrai, nors abiem berniukams tebuvo 13 ir 15 metų, sakino pušis, mama rinko sakus. Danutė, iš pradžių sėdėjusi namie viena, vėliau buvo priimta į darželį. Mokyklą lankė kartu su rusų vaikais. Ji iki šiol vis dar tebesapnuoja savo pirmąją mokytoją, kuri buvęs nuostabus žmogus.
1958 metų kovo mėnesį šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą. Vyresnysis brolis Vytautas liko ten, nes jau buvo vedęs. Jo žmona buvo ukrainietė. Venckai grįžo į savo tėviškę, Mitkaičius. Tada Danutė dar nebuvo baigusi devintos klasės.
„Dabar tokiam žingsniui nesiryžčiau. Tada nuėjau į Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, ir nors labai prastai rašiau lietuviškai, padaviau pareiškimą priimti mane į devintą klasę. Mokyklos direktorius Markonis, buvęs kunigas, pasižiūrėjo į mano pareiškimą ir pasiteiravo, ar man nebūsią per sunku mokytis lietuviškoje mokykloje. Tvirtai pareiškiau, kad labai noriu mokytis, ir mane priėmė“, – į jaunystę grįžta pašnekovė.
Merginai buvo nelengva, pati nepajusdavo, kai prie lentos, įrodinėdama matematikos teoremas, imdavo kalbėti rusiškai. Tačiau mokyklą ji baigė labais gerais pažymiais, nors iš lietuvių kalbos atestate buvo trejetas.
Dar vienas momentas, įstrigęs Danutės atmintin ir palikęs nuoskaudą visam gyvenimui – kai ji ruošėsi stoti į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Tais laikais stojant mokytis reikėdavo siuntimo iš švietimo skyriaus. Telšių rajono švietimo skyriaus vedėju tada dirbo toks Kryževičius. Jo ištarti žodžiai ir dabar tebeskamba Danutės ausyse:
„Juk jūs žinote, kad tokiems žmonėms negalima patikėti jaunosios kartos auklėjimo“.
Danutė jautėsi labai sugniuždyta. Jai rodėsi, kad į ateitį uždarytos visos durys, kad kur tik ji beeitų, visur atsitrenks tarsi kakta į sieną. Moteris ir dabar mano, kad iš esmės šis žmogus nulėmė jos likimą.
Danutė neakivaizdžiai baigė Vilniaus finansų ir kredito technikumą ir visą gyvenimą dirbo banke.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio archyvo:
1, „Jeigu būčiau likusi su savo teta Lietuvoje, nežinia, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas“, – svarsto Danutė Želvienė.
2. Krasnojarsko krašte, UstTuguša kaime, Venckai kartu su rusų šeima. 1949 m.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto