Ukrainietės kuriasi, bet viliasi, kad neilgam

Stanislava (dešinėje) ir Ana (trečia iš kairės) neslėpė: pirmosiomis viešnagės Lietuvoje dienomis atrodė, jog apie patirtus išgyvenimus kalbėti bus tiesiog neįmanoma, tačiau laikas eina ir žmonės vėl ima šypsotis. Ši nuotrauka – iš Stanislavos gimtadienio ir giminaičių dovanos – savaitgalio išvykos prie Baltijos jūros. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Mūsų rajone apsigyvenusių Ukrainos piliečių skaičius šiuo metu artėja prie trijų šimtų. Nuo karo bėgantys žmonės beveik kasdien papildo atvykėlių gretas.
Sedoje ir Mažeikiuose įsikūrusios ukrainietės moterys su vaikais sako, jog jau apsiprato su nauja vieta, yra dėkingos jas priėmusiems ir globojantiems lietuviams, tačiau labai laukia svarbiausios žinios – kad jau galima grįžti namo, kur liko jų vyrai ir kiti artimi žmonės.

Dalis šeimos – gimtinėje

Jelena Salnik su sūnumi Denisu ir Svetlana Horolska bei jos vaikai Glebas ir Junona į mūsų kraštą su pirmąja pabėgėlių banga atvyko iš Krivoj Rogo – miesto vidurio Ukrainoje. Abi moterys – giminaitės, Jelena yra ištekėjusi už Svetlanos brolio. Abiejų vyrai šešerius metus dirbo Lietuvoje, Šiauliuose, prasidėjus karui per darbdavius suorganizavo šeimų pasitraukimą į mūsų kraštą.

Ukrainiečių vyrai, likę gimtinėje, ruošiasi teritorinei gynybai: pila smėlio maišus, kasa griovius, virina „ežius“, ruošia slėptuves.
Moterys su vaikais apsigyveno Sedoje, dviejų kambarių butą ukrainiečiams užleido sediškė senjorė, dabar įsikūrusi kitame mieste.

Seserys Ana Zababurina ir Stanislava Obaraz su dukromis Katerina, Darija ir Anastasija į Mažeikius atvyko iš Nikolajevo – didelio miesto netoli Odesos. Jos apsistojo pas savo tėvo, mūsų kraštiečio, gimines. Tėvai ir abiejų moterų vyrai liko karo apimtame mieste.
Krivoj Roge karo veiksmai šiuo metu nevyksta, mieste veikia įstaigos ir mokyklos, iš ten mokiniams dabar organizuojamas ir nuotolinis mokymas. Jelena ir Svetlana su vaikais pasitraukė tada, kai išvažiavimas dar buvo laisvesnis, be didelių trukdžių. Sedoje ukrainiečiai gyvena jau beveik mėnesį.

Pavyko pasitraukti iš karo apimtų miestų

Į Mažeikius pas giminaičius pirmiausia atvyko 20-metė Stanislavos dukra Anastasija, kuri dirbo Kijeve. Artimieji primygtinai prašė merginos trauktis iš sostinės, važiuoti į Lietuvą, pas senelio brolį ir kitus giminaičius.

Anastasija, kelias naktis praleidusi Kijevo metro, pagaliau susirinko svarbiausius daiktus, tarp kurių buvo ir gitara, jai pavyko patekti į traukinį, važiuojantį į Lvovą, ir pasiekti Lenkiją. Į Mažeikius mergina atvažiavo kovo 5-osios vakarą.

Dar po savaitės, keturias paras praleidusios kelionėje, mūsų mieste atsidūrė ir Stanislava su Ana bei jaunesnėmis mergaitėmis. Moterys sako, kad ryžtis pasitraukimui privertė abiejų vyrai. Iš pradžių buvo didelių abejonių – išvažiuoti ar likti, nes rūpėjo ligota mama, kuri yra patyrusi insultą. Tačiau tėvas ir sutuoktiniai spaudė, įrodė, kad reikia galvoti apie vaikus, ir moterys ryžosi.

„Dabar galvoju, kad visas mus globojo angelas sargas. Pačią sunkiausią kelio atkarpą, nes traukėmės su Raudonojo Kryžiaus vilkstine – vieninteliu likusiu saugesniu koridoriumi į Odesą, buvo tokių laimingų atsitiktinumų, kurių kitaip nepaaiškinsi“, – pasakojo Ana.
Visas straipsnis – penktadienio laikraštyje.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto