Steponas Krikščiukas tarp gausybės savo eksponatų sako jaučiąsis puikiai. Nuotrauka iš asmeninio Stepono KRIKŠČIUKO albumo
Mažeikiškis Steponas Krikščiukas – ne tik verslininkas, užsiimantis korpusinių baldų gamyba, bet ir meno žmogus, etnokultūros puoselėtojas, besirūpinantis praeities, savo giminės šaknų išsaugojimu ir turintis kolekcininko uoslę unikaliems senoviniams daiktams. Įsikūręs senoje Ukrinų kaimo dvarvietėje, ten stovėjusioje dvaro klėtyje jis įrengė kone liaudies buities muziejų.
Dailininkas tapo baldininku
Steponas kilęs iš Plungės rajono Paukštakių kaimo, anot jo paties, iš ten, kur augo dramaturgas ir prozininkas Kazys Saja. Baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, jis tęsė mokslą Valstybinio dailės instituto Taikomosios dailės fakultete, kur įgijo antrą diplomą. Dešimt metų Steponas dirbo vienos Klaipėdos mokyklos piešimo darbų mokytoju. Po to su žmona, kuri gavo paskyrimą į Mažeikius, atvažiavo į naftininkų miestą. Įsidarbino rajoninių kultūros namų meno dirbtuvių dailininku.
Praėjo jau 32 metai nuo to laiko, kai Steponas tapo mūsų rajono gyventoju. Iš jų 17 žiemų ir vasarų prabėgo Ukrinuose, kur jis 1994-aisiais atidarė individualią įmonę „Stepono baldai“. Čia projektuojami ir gaminami korpusiniai baldai. Jie realizuojami visoje Lietuvoje, kaip ir užsakymus įmonė gauna iš visų šalies kampelių.
Įsigijo sodybą
Steponas su šeima įsikūrė seno dvaro sodyboje Ukrinų kaime. Čia buvo likę tik nedidelė dalis dvaro pastatų. Naujieji šeimininkai sodybą rekonstravo, kiek įmanoma išsaugodami pastatų autentiškumą, tad iki šiol dvarvietė išlaikė jai būdingus požymius ir detales. Tebestovi originali iš akmenų statyta klėtis, ant tų pačių senųjų pamatų rekonstruotas gyvenamasis namas.
Tarpukariu šis dvaras priklausė turtingam dvarininkui Ramanauskui, kuris turėjo apie 200 hektarų žemės. Giminystės ryšiai šį dvarininką sieja su kardinolo Audriaus Juozo Bačkio broliu. Pastarojo žmona Živilė Bačkienė, Ramanauskų anūkė, buvo atvažiavusi į šią sodybą, kaip į savo senelių tėviškę, kurioje ji augo iki 12 metų.
Beje, kalbėdamas apie senuosius šio dvaro šeimininkus, Steponas prisimena ir netoliese, Bukončiuose, buvusią Lietuvos kariuomenės generolo Povilo Plechavičiaus gimtinę. Pas Steponą kažkada buvo užsukęs generolo anūkas ar proanūkis, kurį Steponas palydėjo į buvusią Plechavičių gimtinę, po to – į Ukrinų kapines, kur ilsisi šios giminės atstovai.
Siekė išsaugoti giminės istoriją
Šalia pragyvenimo šaltiniu tapusio verslo, kurį S. Krikščiukas pradėjo apsigyvenęs Ukrinuose, vyriškis atidavė „duoklę“ savo pomėgiui, ir senojoje klėtyje daugiau kaip prieš dešimtį metų įkūrė savotišką etnografijos muziejų, susijusį su Žemaitijos krašto ir jo paties šeimos istorija.
Čia lankosi vaikų ekskursijos ne tik iš rajono mokyklų, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Ekspozicija patraukia pravažiuojančiųjų, įmonės klientų, rajono visuomenės dėmesį.
Anot Stepono, žengdamas šį žingsnį, jis turėjo konkretų tikslą – išsaugoti giminės istoriją: darbo įrankius, rankdarbius, buities rakandus, kurių šiandien jau daug kas nevertina ir kurie pasmerkti išnykti.
„Mano mama buvo puiki audėja, pas mus namuose stovėjo jos didelės staklės. Tėtis buvo stalius, įvairių buitinių reikmenų meistras. Jis gamindavo ratus, įvairaus dydžio statinaites. Taigi tėvų rankų kūriniai, jų darbo įrankiai – viena dalis eksponatų, – pasakojo Steponas.
Nemažai eksponatų surinkta iš Ukrinų apylinkių gyventojų, iš vadinamųjų „metalistų“, kurie kaupia metalo laužą ir veža jį į supirktuves. S. Krikščiuko muziejuje prieglobstį rado ir vienas kitas daiktas iš Ukrinų bažnyčios. Prieš keletą metų ankstesnis klebonas jau buvo nusprendęs jais atsikratyti. Čia galima aptikti ir šiame dvare buvusių daiktų.
Tarp eksponatų yra ir įvairių rašytinių dokumentų: testamentai, sutartys, paveldėjimo dokumentai, gydytojų išduotos pažymos. Kaip pavyzdį Steponas rodo garsaus gydytojo Vlado Ivinskio, dirbusio Plungėje, 1944 metais Petronėlei Rupeikienei išduotą pažymą, kurioje rašoma, kad ji „neserga užkrečiamomis ligomis ir neturi utėlių“. Pažyma išduota dviem kalbomis (lietuvių ir vokiečių, nes tai būta vokiečių laikais), tik neaišku, kokiu tikslu.
Steponas turi ir daugiau informacijos apie Rupeikas. Su šia šeima draugavęs kunigas Olšauskis, kilęs iš Židikų valsčiaus. O Petronėlės pirmasis vyras buvo kilęs iš garsiosios didikų Gedgaudų giminės. Prieš mirtį jis parašė testamentą, kuriuo savo buvusiai žmonai Petronėlei paliko visą savo turtą. Šis dokumentas taip pat rado vietą Stepono muziejuje.
Kiekvienas daiktas turi savo vietą
Stepono sukurto muziejaus interjeras – jo fantazijos ir išmonės vaisius – atrodo įspūdingai. Pirmojo aukšto salėje kūrenasi židinys, o patalpos centre iš akmenų sumūrytas masyvus baras. Kiekvienas lankytojas čia laukiamas svečias, pavaišinamas gardžios kavos puodeliu.
Ko tik nepamatysi ant palangių, sienų, lubų. Čia ir siuvamosios mašinos, senoviniai lygintuvai, molinės puodynės, įvairių dydžių ir formų pintinės, muzikos instrumentai, „samovarai“, staliaus įrankiai, audiniai, rankdarbiai, kilimėliai su seniems laikams būdingais, kai kur su gramatinėmis klaidomis išsiuvinėtais užrašais.
Antrasis pastato aukštas labiau skirtas senoviniams baldams, kalendoriams, knygoms ir giminės istorinėms nuotraukoms. Didžioji dalis nuotraukų – XIX amžiaus, jose užfiksuoti žmonės, dar XVIII amžiuje gyvenę Pakutuvėnuose.
Steponas iš lentynos paima gražiai įrėmintą nuotrauką. Joje – Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius. Antroje pusėje nurodyta data – 1920 metai. Šią nuotrauką pats vyskupas dedikavo Stepono mamai Anicetai Kulikauskaitei.
Čia saugomas ir kilimas – buvusių dvaro šeimininkų nuosavybė, bažnytinių apeigų reikmenys, senovinės relikvijos. Steponas gali papasakoti kiekvieno daikto atsiradimo istoriją. Prieš keletą metų čia lankėsi Klaipėdos turizmo centro direktorė, kuri buvo sužavėta eksponatų gausa.
Tokia keistos formos meninė instaliacija – tik vienas iš Krikščiukų sodybos puošybos elementų. Nuotrauka iš asmeninio Stepono KRIKŠČIUKO albumo
Aplinka alsuoja kaimo dvasia
Stepono ryšys su etnokultūra „išlenda“ ir pasidairius po jo sodybą. Jos grožis – žmonos Vandos nuopelnas. Ji pasirūpino, kad čia viskas būtų paprasta, lietuviška ir lengvai prižiūrima. Kiekvienas augalėlis šeimininkams primena tėvų ir senelių sodybas, iš kurių jie čia ir atkeliavo.
Sodyboje puoselėjami daugiamečiai augalai, auginti tradicinėje lietuviško kaimo sodyboje. Pavasarį pražysta alyvos, jazminai, vėliau – erškėtrožės, o rudenį sodyba pasipuošia senovinių jurginų žiedais.
Krikščiukų sodyba ne kartą dalyvavo ne tik rajono, bet ir respublikiniuose pavyzdinių sodybų konkursuose. 2008-aisiais sodyba tapo „Lietuvos sodybų“ prizininke Telšių apskrityje.
„Stepono sodyba – nedidelis kraštovaizdžio architektūros grynuolis, puoselėjamas buvusio dvaro trobesių aplinkoje. Natūralūs ir dirbtinai sukurti gamtos elementai (veja, krūmai, gėlynai ir medžiai, tvenkinys, pro šalį tekantis upelis) komponuojami kartu su šiuolaikiškomis keisčiausių formų skulptūromis, mįslingai kybančiais objektais medžių vainikuose, „kosminiais“ akmenimis bei senoviniais ūkio padargais“, – apie sodybą rašo viena iš projekto „Kritikos maršrutai“ dalyvių Kotryna Džilavjan straipsnyje „Kritikos maršrutai: Kaunas – Mažeikiai“.
