Aštuoniasdešimt septynerių kretingiškis Mikas Pipiras – savamokslis vargonininkas. Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčioje jis 54-erius metus grojo unikaliais XVIII amžiaus barokiniais vargonais.
PIRMIAUSIAI IŠMOKO
GROTI FISHARMONIJA
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą M.Pipiro tėvas dirbo angliakasiu Amerikoje. Grįždamas į Lietuvą jis parsivežė nedidelę fisharmoniją. M.Pipiras sakė, jog jau vaikystėje maigė instrumento mygtukus ir taip pats kažkiek pramoko groti. Vėliau, 1933–1935 m., besimokydamas Kretingos progimnazijoje, lavinosi padedamas muzikos mokytojo.
Gabus jaunuolis 1935 m. įstojo mokytis į Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Po trejų metų jam buvo patikėta groti senais ir vertingais Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčios vargonais.
Šiuos vargonus 1785 metais padarė Karaliaučiaus karaliaus rūmų meistras Johann Preuss dabartinės Šilutės dalies – Verdainės – bažnyčiai. Vėliau vargonai buvo perkelti į Kretingalės bažnyčią. 1899 m. pastačius evangelikų liuteronų bažnyčią Kretingoje, jie atgabenti čia.
Specialistai mano, jog šis aukšto profesinio ir meninio lygio barokinis instrumentas gali būti vienintelis iš likusių meistro J.Preuss darbų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Dauguma jo sukurtų instrumentų buvo pastatyta Rytprūsiuose ir kartu su bažnyčiomis sunaikinta per karą.
Šiais vargonais M.Pipiras grojo iki 1941 m., kol su mama ir broliais pabėgo į Vokietiją.
Po karo sugrįžęs į Kretingą, jais vyriškis vargonavo dar pusšimtį metų.
BUVO AMERIKIEČIŲ,
PRANCŪZŲ IR ANGLŲ
BELAISVIS
M.Pipiro mama buvo kilusi iš Klaipėdos krašto, todėl šeima turėjo teisę išvykti.
„Norėjau paduoti dokumentus į Berlyno gimnaziją, tačiau atsakė, kad Vokietijai reikalingi karo vyrai, o ne plunksnagraužiai. Štetine lankiau amatų mokyklą. Po to nukreipė į ginklų gamyklą dirbti tekintoju, kol 1943 m. paėmė į kariuomenę“, – pasakojo pašnekovas, stebinęs neįtikėtinai gera atmintimi, tiksliai atsimenantis datas ir detales.
M.Pipiras tarnavo Vakarų fronte, Šiaurės Prancūzijoje.
Per bombardavimą buvo sužeistas ir iki karo pabaigos tarnavo štabe.
„Vienerius metus prabuvau amerikiečių belaisviu, po to buvau perduotas prancūzams. Iš jų pabėgau į anglų belaisvių lagerį. Lyginant su prancūzų juodaodžių kareivių iš Alžyro ir Maroko žiaurumu, rusų sargybiniai buvo tarsi angelai. Iš 35 tūkstančių belaisvių lageryje išgyvenome tik 19 tūkstančių, – skaudžiais prisiminimais pasidalijo pašnekovas.– „Kelionėje po Europą“ praleidau lygiai šešerius metus be šešių valandų.
1941-ųjų kovo 13 dieną kirtome sieną ties Bajorais. 1947-ųjų kovo 13-ąją grįžau iš Rygos į Lietuvą“.
M.Pipiras sakė, jog sugrįžti į Lietuvą norėjęs todėl, kad čia grįžo žmona. Du jo broliai liko gyventi Vokietijoje.
ŽAVI ŠMAIKŠTUMU,
ATMINTIMI IR ERUDICIJA
Vokietijoje įgijęs tekintojo ir frezuotojo specialybes, Mikas Pipiras ir Lietuvoje iki pensijos dirbo šį darbą.
Vyriškis prisipažino, jog suspurdėdavo širdis, kad negali „atsidėti“ muzikai, – jis buvo priverstas žiūrėti šeimos. „Reikėjo nemažai dirbti, kad „palesintum žvirbliukus“ – tris dukras ir sūnų“, – juokavo vargonininkas.
Jo žmona Ana mirė pernai, sulaukusi 79-erių. Mikas Pipiras gyvena su dukterimi Erna ir jos šeima.
Vokiška M. Pipiro kilmė yra įrašyta bažnyčios knygoje. Su šeima jis galėjo išvykti gyventi į Vokietiją, tačiau sulaikė įsitikinimas, kad gerai ten, kur mūsų nėra.
Devintą dešimtį bebaigiąs vyriškis ligi šiol žavi ne tik humoro jausmu, bet ir labai gera atmintimi bei erudicija. Jis gerai moka vokiečių, anglų, rusų kalbas, yra pramokęs prancūzų ir lotynų kalbų. Pašnekovas nepaliauja stebinti į pašnekesius įspraustomis ir kontekste derančiomis lotyniškomis sentencijomis.
M.Pipiras ligi šiol domisi Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčios istorija. Jis išvertė iš vokiečių į lietuvių kalbą bažnyčios istoriją, kurią 1908 – 1925 metais surinko Kretingos kunigo Karlo Frydricho Josephi žmona Elzbieta. Švenčiant bažnyčios šimtmetį, šiuos dokumentus Mikui perdavė kunigo giminaitis. Vargonininkas juos saugo ir papildo naujais duomenimis.
Irena BENIUŠIENĖ
Dariaus ŠYPALIO nuotr.
