Už savo pinigus panorusiam įamžinti bažnyčios vietą žmogui – kliūtys ir kaltinimai

Vakar tarp Savivaldybės pastato ir Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos pradėtas statyti koplytstulpis. Žmogus, pusę savo palikimo paaukojęs tam, kad būtų įamžintas toje vietoje stovėjusios Šv. Aloyzo bažnyčios atminimas, turėjo nueiti „kryžiaus kelius“, kol pasiekė savąjį tikslą.
VYKDĖ DĖDĖS VALIĄ
Mažeikiškiui Vytautui Gargasui dėdė Augustinas Šimkus prieš mirdamas prisakė, kad parduotų jo žemę ir gautus pinigus padalytų pusiau: vieną dalį pasiliktų sau, o antrąją skirtų Šv. Aloyzo bažnyčios atminimui įamžinti.
„Man ir pačiam seniai rūpėjo šioje vietoje pastatyti kokį atminimo ženklą. Vieta, kurios tokia įdomi istorija, turėjo būti pažymėta kokiu nors simboliu. Tik pagalvokite, koplytstulpį šventins stačiatikių ir katalikų kunigai“, – „Santarvei“ pasakojo V. Gargasas.
Iš tikrųjų 1961 metais nugriautos Šv. Aloyzo koplyčios istorija gana įdomi. 1894 metais šioje vietoje buvo atidaryta Šv. Dvasios stačiatikių cerkvė ir mokykla. Cerkvė veikė iki 1926 metų. Vėliau ji buvo parduota Romos katalikams ir pašventinta Šv. Aloyzo vardu.
V. Gargasas tikina, kad dar prieš užsakant koplytstulpį jam buvo pažadėta, kad jokių problemų dėl vietos nebūsią. Supratęs, kad sutikimą gavo, vyriškis koplytstulpį užsakė pas Tryškiuose gyvenantį tautodailininką Praną Dužinską. Paklaustas, kodėl nesikreipė į vietos menininkus, V. Gargasas paaiškino, kad jam visada labai patikę šio tautodailininko darbai ir buvo įsitikinęs, kad geriausiai atspindės idėją.
„Dužinsko drožiniai skleidžia ypatingą aurą, aš juose matau Džokondos šypseną. Dabar girdžiu kaltinimus, kad galėjau skelbti konkursą. Tačiau juk tai būtų kainavę pinigus
Aš tokiems dalykams jų neturėjau. Be to, žinojau, kad tai mažai kam rūpi, todėl mano tikslas galėjo būti visai užmestas“, – aiškino mažeikiškis.

TEKO RIMTAI PAKOVOTI
Į Savivaldybę V. Gargasas kreipėsi tik po to, kai koplytstulpis buvo padarytas. Iš pradžių vyriškio iniciatyvą buvo bandoma nuslopinti, siūlomos įvairios kitos vietos, tik ne aikštė tarp Savivaldybės pastato ir Merkelio Račkausko gimnazijos. Pasirodo, ten buvo numatyta mašinų stovėjimo aikštelė.
„Esu iš tų, kurie nepasiduoda ir viską padaro iki galo. Teko rimtai pakovoti, kol rajono valdžia sutiko leisti statyti koplytstulpį“, – sakė vyriškis, nenorėjęs pasakoti apie visų tų kovų peripetijas.
Birželio mėnesį žmogus pagalbos ieškojo ir „Santarvėje“, kurią rajono valdininkai patikino, kad po kai kurių darbuotojų atostogų šio klausimo sprendimas pajudės.
Savivaldybės administracijos direktorius Bronius Kryžius nurodė išspręsti problemą vyr. architektui Tomui Pudžiuviui bei vyr. paminklotvarkos specialistei Eugenijai Kupliauskienei. Spaudoje ir internete buvo išplatintas kvietimas diskutuoti, teikti pasiūlymus dėl koplytstulpio statybos, aiškintasi su specialistais. Kultūros paveldo komisijos nariai važiavo apžiūrėti dirbinio, svarstė, kokia jo meninė vertė. Buvo gauti sutikimai statyti koplytstulpį iš rusų bei M. Račkausko gimnazijos bendruomenių. Po ilgų diskusijų leidimas statybai buvo duotas.
E. Kupliauskienė „Santarvei“ sakė, kad svarstymai užsitęsė todėl, kad V. Gargasas darbą pradėjo nuo kito galo. Pasak paminklotvarkos specialistės, pirmiausia jis turėjo gauti leidimą statyti koplytstulpį ir tik tada jį užsakyti. Dabar Savivaldybės darbuotojai buvo „pastatyti prieš faktą“.
„Jis pirma padarė, paskui sugalvojo statyti. Ne mano kompetencija parinkti vietą, ne savo darbą dirbau. Padarėme apklausą, niekas neatsiliepė. Tikriausiai mažeikiškiams viskas vis tiek“, – sakė E. Kupliauskienė.

KRISTAUS PAVIDALO „BAIBOKAS“?
„Santarvė“ gavo laišką (rašiusiojo pavardė žinoma – V. S.), kuriame raginama diskutuoti apie abejotinos meninės vertės koplytstulpio statymą.
„Čia įžvelgiu Savivaldybės klaidą, pasyvumą ar atmestiną požiūrį… Užuot patys organizavę konkursą, kruopščiai kartu su specialistais rinkę projektą, pasidavė prasčiokiškam saviveikliniam judėjimui. Vienas žmogus koplytstulpiui paaukojo savo palikimą, išleido krūvą pinigų, ir dabar turėsime Kristaus pavidalo baiboką pačiame miesto centre. Nuskriaustas ir miesto įvaizdis, ir gera idėja“, – rašoma laiške.
Miesto vyr. architektas T. Pudžiuvis, pakartojęs kolegės žodžius, kad V. Gargasas rūpinimąsi koplytstulpio statyba pradėjęs ne taip, teigė nesiryžęs užgniaužti žmogaus iniciatyvos.
„Komisija nutarė, kad tas darbas nėra prastas. Medis miestui suteiks šiek tiek gyvybės, šilumos. Žinoma, būtų gerai, jeigu biudžete būtų numatyta pinigų paminklų statybai. Tada būtų galima skelbti konkursus, ir rezultatai būtų geresni. Tačiau visos bėdos kyla iš tos mūsų biednystės“, – sakė architektas.
Skulptorius Zenonas Steponavičius, dalyvavęs komisijos darbe, priminė, kad visame katalikiškajame pasaulyje yra laikomasi tradicijos šventintą žemę pažymėti simboliais. Jo nuomone, V. Gargasas labai gražiai pasielgė, įvykdęs dėdės valią ir pasiekęs, kad bažnyčios altoriaus vietoje būtų pastatytas koplytstulpis.
„V. Gargasas buvo apkaltintas, kad kažką ne taip darė. Norėčiau pažymėti, kad žmonės, norėdami spręsti tokio pobūdžio problemas, neturi kur kreiptis. Mes turime butaforinę meno tarybą, kuri skirsto pinigus, tačiau miesto estetikos klausimų nesprendžia. Į miestą neateina jokių kūrinių, daugiau kaip dešimtmetį nepastatėme jokių skulptūrų“, – piktinosi Z. Steponavičius.
Skulptorius pripažino, kad koplytstulpis turėjęs būti ne toks gigantiškas. Apie meninę vertę negalįs spręsti, nes matęs tik paguldytą. Dabar būtina kaip galima profesionaliau jį pastatyti.
Z. Steponavičius nepritarė teiginiui, kad tai esą „baibokas“.
„Esu skulptorius, tačiau tikrai negalėčiau taip kategoriškai teigti. Man keistas toks pasakymas. Tai tikrai nėra kičas. Pagaliau svarbiausia yra kūrinio energetika. Jeigu neigiamumo nėra, gali stovėti. Manau, kad koplytstulpį įvertins gyvenimas. Jeigu jis erdvėje neįsikomponuos, tikriausiai bus ieškoma būdų, kaip jį pakeisti. Pikčiausia, kad šaukia tie, kurie patys nieko nedaro. Jie tik rėkia: pinigų, pinigų… Kažkas ėmėsi iniciatyvos, padarė darbą, o tada prasideda užkulisinės kalbos, kad kažkas kitas tą darbą galėjo padaryti. Nenoriu ginti to koplytstulpio, sakau, kad nueita pačiu neteisingiausiu keliu, nes mieste nėra tvarkos“, – kalbėjo skulptorius.

SVARBIAUSIA – EKONOMINIAI INTERESAI
Z. Steponavičius išsakė viltį, kad laikui bėgant besikurianti bendruomenė suras būdų miesto puošybai, istorijos pažymėjimui. Skulptorius pateikė Klaipėdos, Telšių ir kitų miestų pavyzdžius, esą ten žmonės rūpinasi praeities išsaugojimu.
„Bendruomenė smunka, kai nieko nedaroma. Negi mes neturime iškilių žmonių? Vien dailininkų, kuriems reikėtų pagarbos, atminimo, kiek čia gyveno. Geriausiu atveju muziejuje surengiame vakarėlį. Mūsų miestas jaunas, neturintis vientisos sistemos. Kažkas atvažiuoja, kažką sugalvoja… Gal mūsų žemės kodas neleidžia padaryti kažką tikrai mažeikietiško? Gal čia ir negalima padaryti kažko savito, gal mes be reikalo ir kovojame? Dažniausiai Mažeikiuose pradedama kalbėti apie kultūrą tada, kai užkliudomi ekonominiai interesai. Savivaldybė perperka Kultūros rūmus, vadinasi, iš karto kyla interesai, prasideda įvairios kalbos. Atsiranda daug blogų, kai pakvimpa pinigais, galimybėmis, o kai nieko nėra – kas ką daro? Mano nuomone, tai amoralu“, – svarstė Dailės mokyklos direktorius, įsitikinęs, kad Mažeikiuose trūksta asmenybių, sugebančių įsiūbuoti užpelkėjusį mažeikiškių gyvenimą.

Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto