Vaclovas Biržiška – kultūros istorikas, bibliografas, publicistas

Viktoras, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos apie 1910 m. Maskvoje. Nuotrauka iš Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos muziejaus archyvo

Kiekvieną, atvykstantį į Viekšnius, pasitinka paminklas, kuris primena, kad šis miestas Lietuvai davė tris iškilias asmenybes – brolius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas.
Viekšniškiai didžiuojasi savo kraštiečiais ir įvairiais būdais siekia išsaugoti jų atminimą.
Šiemet, sausio pradžioje, sukako vieno iš brolių Biržiškų – pirmojo profesionalaus Lietuvos knygotyrininko, bibliografo, publicisto, kultūros istoriko, visuomenės veikėjo Vaclovo Biržiškos 65-osios mirties metinės.

Tėvų siekis – išlavinti sūnus

Viekšniai neatsiejami nuo Biržiškų šeimos – XIX a. antroje pusėje čia praktikavusiam gydytojui Antanui Biržiškai ir jo žmonai Elžbietai gimę sūnūs Mykolas, Vaclovas ir Viktoras užaugo vienas į kitą panašūs tuo, kad buvo išsilavinę žmonės, kuriuos vienijo bendras tikslas – darbas dėl Lietuvos.
Kaip pažymi Viekšnių muziejų vadovė Danutė Končienė, kartu su broliais Vaclovas siekė mokslo aukštumų. O prie to, kad berniukai išaugtų išsilavinusiais žmonėmis, labai prisidėjo jų motina.
„Kai būsimieji profesoriai mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Elžbieta Biržiškienė kartu su sūnumis buvo išvažiavusi į šį miestą. Norėjo jiems padėti, būti drauge ir, kaip sakoma, „prilaikyti“. Tačiau ir sūnūs, ir mama nuolat grįždavo į Viekšnius. Ir tik po mokslų Mykolas, Vaclovas ir Viktoras išvažiavo kurti savo gyvenimo – kas į Maskvą, kas kitur“, – akcentavo muziejaus vedėja.
Labiausiai iš brolių skyrėsi Viktoras Biržiška, kurį traukė matematika, o štai Mykolo ir Vaclovo domėjimosi sritys buvo panašios – vienas jų labiau linko prie literatūros ir kultūros istorijos, kitas – domėjosi literatūra ir bibliografija.

Įvairiapusė veikla

Baigęs Šiaulių gimnaziją Vaclovas Biržiška toliau mokėsi Peterburgo universitete, ten baigė teisės fakultetą.

Vaclovas Biržiška (1933; Lietuvos centrinis valstybės archyvas). Nuotr. iš www.vle.lt

Kaip pažymima Mažeikių krašto enciklopedijoje, nuo 1920 metų Vaclovas Biržiška dirbo įvairiuose postuose tiek Lietuvos kariuomenėje, tiek Ministrų kabinete, kitose institucijose, universitetuose.
Jis buvo pirmasis lietuvių mokytojų profsąjungos suaugusiųjų gimnazijos direktorius, Lietuvos universiteto (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) teisės fakulteto docentas, o vėliau profesorius, lygiagrečiai – ir humanitarinių mokslų fakulteto bibliografijos dėstytojas.
Vaclovas Biržiška nuo jaunų dienų domėjosi literatūra, kurį laiką rašė eilėraščius ir nedidelius vaizdelius, bet vėliau nukreipė dėmesį į knygotyrą, kultūros istoriją, publicistiką.
Viso jo gyvenimo darbas buvo trimis tomais išleistas bibliografinis veikalas „Aleksandrynas“. Vaclovas Biržiška taip pat redagavo „Lietuviškąją enciklopediją“, parengė beveik 10 tomų.
Kaip ir jo broliai, Vaclovas Biržiška 1944 metų vasarą pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 metų gyveno JAV. Ir būdamas toli nuo tėvynės jis nenutraukė mokslinio darbo – kelerius metus dirbo JAV Kongreso bibliotekos Vašingtone konsultantu.
Šioje šalyje Vaclovas Biržiška mirė 1956 m. sausio 2 d. (kituose šaltiniuose minima sausio 3 d.) 2018 m. visų trijų brolių, mirusių svetur, palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir perlaidoti Vilniuje, Rasų kapinėse.

Gelbėjo žydų knygas

Viekšniuose įsikūrusių muziejų vadovė D. Končienė sakė, kad yra sukaupta įvairios medžiagos apie Biržiškų šeimą. Ji pati dažnai sutinka žmonių, kurie domisi garsiais kraštiečiais, veda ekskursijas, stengiasi kuo plačiau pristatyti šias asmenybes. Tai ir brolių amžininkų, ir vėlesnių jų biografijų, darbų tyrėjų liudijimai.
Atsiminimuose apie brolį Vaclovą Mykolas Biržiška rašė, kad iš visų trijų brolių nuo tėvų rykšte dažniausiai kliūdavo Vaclovui – ūmiam, nepastoviam, bet gabiam ir labai geros širdies berniukui.
„Mokslai sekėsi mums visiems, bet labiausiai visus stebino vidurinis Vacys, pasižymėjęs savo gabumais, gyvumu ir staigumu. Kad iš jo išaugs bibliografas, net galvon neateidavę, nors ir tada mus jis kartais nustebindavo jam parūpusiomis atsitiktinėmis žiniomis – pavyzdžiui, kada pirmą kartą į Europą buvo atvežtos silkės ir panašiai.“
D. Končienė pateikė ir studentų parašytą dėstytojo Vaclovo Biržiškos apibūdinimą: „Atrodė sveikas drūtas, pilnas energijos, bet ir kartu niūrokas, gana rūstus ir piktokas. Net ir paskaitas skaitė kaip nenorom, nuleidęs galvą, beveik užsikniaubęs, prikimusiu balsu.“
Tai, kad Vaclovas buvo atsidavęs bibliografas, liudija ir rašytojo, literatūros kritiko Danieliaus Mušinsko pasakojimas apie profesoriaus pastangas karo metu išgelbėti universitete saugomas žydų knygas: „Gavęs nacių įsakymą visas žydiškas knygas išvežti sunaikinti į Petrašiūnų popieriaus fabriką, jis į sunkvežimį sukrovė visokias dėžes, senus baldus ir fotelius, patikimi studentai per kelias dienas surinko seną makulatūrą. Pats Vaclovas Biržiška sėdo prie vairuotojo, nuvežė visa tai į fabriką, gavo raštą, kad knygos sunaikintos, o iš tikrųjų jos buvo paslėptos“.

Viekšniuose saugomas Biržiškų atminimas

Prieš trylika metų Viekšniuose buvo atstatytas Biržiškų šeimos gyvenamasis namas. Jame šiuo metu įsikūrusi biblioteka, o dviejuose kambariuose įrengta garsių kraštiečių šeimai skirta muziejaus ekspozicija.
Vienas iš kambarių yra buvęs tėvo gydytojo Antano Biržiškos darbo kabinetas, kitas priklausė šeimos auklei. Ekspozicijoje esantys dokumentai, nuotraukos, knygos, mediateka pasakoja apie tris brolius profesorius, visuomenės veikėjus.

Viekšnių centre visus pasitinka 1995 metais atidengtas paminklas Biržiškų šeimai pagerbti. Nuotr. iš redakcijos archyvo

„Kas lėmė, kad šioje šeimoje išaugo tokios iškilios asmenybės? Kaip pripažino visi trys broliai, pagrindas tam buvo šeima, giminės šaknys ir didžiulis tėvo nuopelnas. Jis pats buvo didelis Tėvynės patriotas, pasiaukojęs darbui. Šios savybės persidavė ir sūnums“, – sakė D. Končienė.
Biržiškų vardu Viekšniuose pavadinta gatvė, sveikatos namai, veikia Biržiškų vardo draugija.

Vaclovas Biržiška. Trumpi biografijos faktai

Gimė 1884-12-02 Viekšniuose (Mažeikių apskrityje).
Tėvas Antanas Biržiška buvo gydytojas, o motina Elžbieta Rodzevičiūtė-Biržiškienė – pedagogė ir muzikė.
Pradžios mokslą visi trys Biržiškų sūnūs: Mykolas, Vaclovas ir Viktoras – įgijo namuose, motinos mokomi. Sūnūs augo motinos skiepijamos lenkų kultūros dvasia, nors gana anksti savo gyvenimą susiejo su lietuvių kultūra, bet per 1897 m. gyventojų surašymą dar tik vienas Vaclovas užsirašė esąs lietuvis, brolis Mykolas – lenkas, o Viktoras – žemaitis.


1903 m. Vaclovas Biržiška baigė Šiaulių gimnaziją, vėliau studijavo Peterburgo universitete, 1909 m. įgijo teisininko išsilavinimą. Po studijų vertėsi advokato praktika Vilniuje ir Šiauliuose. 1914 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, po Spalio revoliucijos trumpai dirbo Maskvoje. 1918 m. bolševikų buvo areštuotas kartu su kitais 30 tūkst. caro armijos karininkų. Sušaudymo išvengė 1919 m. sutikęs Vinco Kapsuko vyriausybėje Vilniuje būti švietimo komisaru. 1920 m. Vilniaus kraštą okupavus lenkams, V. Biržiška pasitraukė į Kauną.
1920–1925 m. dirbo dėstytoju Aukštuosiuose karininkų kursuose ir Karo mokykloje Kaune. 1925 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Nuo 1922 m. Lietuvos universitete (dabar –Vytauto Didžiojo universitetas, VDU) dėstė teisę, bibliografiją ir knygos istoriją, nuo 1924 m. – profesorius, nuo 1939 m. – filologijos habilituotas daktaras. 1922–1943 m. buvo VDU, o 1940–1941 m. – ir Vilniaus universiteto (VU) bibliotekų direktorius, VU Teisės fakulteto dekanas.
1941 m. bolševikų pašalintas iš Vilniaus universiteto, Kaune dėstė Filosofijos fakultete, įkūrė bibliotekininkystės skyrių. 1931–1944 m. buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas, 1941 m. išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.
1944 m. liepos mėn. V. Biržiška pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. – Pabaltijo universiteto Hamburge ir Pineberge profesorius. 1949 m. emigravo į JAV, 1951–1953 m. dirbo JAV Kongreso bibliotekosVašingtone konsultantu.


Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje V. Biržiška susidomėjo lietuvių periodikos istorija.Tuomet pradėjęs rinkti lietuviškų laikraščių bibliografiją, sudarė ją per dešimt metų, detaliai nurodydamas visų lietuviškų laikraščių turinius ir istoriją. Pirmojo pasaulinio karo metais šis parengtas darbas pražuvo.
1932 m. išėjusioje knygoje „Iš mūsų laikraščių praeities“ apibūdinta 1832–1904 m. leista periodika. Aptariamas steigimas, kryptys, redaktoriai, darbuotojai, pateikiami duomenys.
Leidiniai aptarti chronologiniu geografiniu principu – atsižvelgta į leidimo vietą ir laiką, idėjines pozicijas (buržuaziniai liberaliniai, klerikaliniai, progresyvieji). Nemažai dėmesio skyrė spaudos draudimo metais leistiems rankraštiniams laikraščiams. Iš viso jų V. Biržiška išaiškino 17. Išsamiai aprašė „Aušrą“. Tai pirmasis tos srities leidinys lietuvių istoriografijoje. Jis savo reikšmės neprarado ir dabar.
Kiti svarbūs darbai: „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“ (1930), „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (2 d., 1953–1957).
Ypač reikšmingas V. Biržiškos veikalas, vainikuojantis viso gyvenimo darbą, – trijų tomų „Aleksandrynas“ (taip pavadino savo anksti mirusios žmonos Aleksandros atminimui). Šis darbas laikomas senųjų lietuvių rašytojų ir raštijos enciklopedija, be kurios neįmanomi tolesni lietuvių kultūros, spaudos istorijos tyrinėjimai. Trijuose tomuose aprašyta 370 autorių, kūrusių Lietuvos ir lietuvių raštiją nuo XVI a. iki XIX a. antrosios pusės. Jis išleistas Čikagoje 1960 m., 1963 m., 1965 m., Lietuvoje publikuotas 1990 metais. Dalis išeivijoje parengtų darbų liko rankraščiais, asmeninis archyvas 2011 m. perduotas VU bibliotekai.


1933–1944 m. V. Biržiška buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ redaktorius. Planavo per 6–8 metus išleisti 16 tomų, tačiau 1933–1940 m. pavyko išleisti 9 tomus ir X tomo 8 sąsiuvinius (iki žodžio „Indija“). V. Biržiška į enciklopediją įdėjo daug savo straipsnių, aiškindamas tuo, kad kai kuriuos iš jų esą lengviau pačiam parašyti, nei kitų parašytus suredaguoti.


1995 m. įsteigta V. Biržiškos kasmetinė premija už reikšmingiausius knygotyros, bibliografijos istorijos, teorijos ir metodikos darbus bei reikšmingą praktinį darbą bibliotekoje.
2003 m. VDU bibliotekai suteiktas Vaclovo Biržiškos vardas.
Šaltiniai: Kaunas, Domas. Lietuvių periodikos pirmtakas. Vilnius, 1991; Žukas, Vladas. Gyvenimas knygai: Vaclovas Biržiška. Vilnius, 2012.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto