Į vaikiškas knygas pažvelkime suaugusiųjų akimis, – taip „Santarvė“ nusprendė paminėti Tarptautinę vaikų knygos dieną.
Pašnekovės įsitikinusios, kad neverta užverti vartų į vaikystės pasaulį: dėl knygose paslėptos išminties, dėl jaunatviškumo išsaugojimo, dėl savo atžalų pažinimo…
SUGRIOVĖ NUSISTATYMĄ
Savo vaikus jau užauginusi Margarita nusišypso: šeštoje ar septintoje klasėje ji skaitė Viktoro Hugo „Vargdienius“, o dabar – Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“.
„Labai mėgstu šią rašytoją. Man nuo jos pačios ir jos knygų tokia šviesa sklinda. Toks nepameluotas, nesuvaidintas tikrumas, kad kartais net pagaugai nueina… Ir tas humoro jausmas. Girdėjau, kaip kikena ir kvatoja mano duktė, paskui sūnėnas… Ir gera širdyje – jiems būtent aš įsiūliau ir Karlsoną, ir Pepę, ir Padaužų kaimo vaikus…“ – pašnekovė džiaugėsi, kad knygomis pavyko sudominti jaunąją kartą.
Moteris skaito ne tik jau kelias kartas užauginusią vaikų literatūrą, bet ir šiuolaikinių autorių kūrinius. Į knygų pasaulį mėgstanti pasinerti Margarita sako nesuprantanti, kodėl kai kas nepriima Hario Poterio. Tačiau tuoj pat prisipažįsta: iš pradžių ir pati šią knygą vertino skeptiškai.
„Visada kažkaip atbulai priešinuosi bet kokio dalyko populiarinimui – matyt, bijau tapti reklamos auka. Tai pirmąją Hario Poterio dalį dukrai nupirkau, kai jau buvo pasirodžiusios trys knygos. Perskaičiau per naktį. Kitą rytą stovėjau prie knygyno – ir pinigų nebuvo gaila, taip norėjosi sužinoti, kas ten toliau…“ – prisiminė mažeikiškė ginčus su dukra, kuri pirmoji skaitys knygą…
Tokia pat istorija pasikartojo su „Saulėlydžio“ saga, kai „vampyrų nemėgstanti“ moteris negalėjo sustoti ties viena knyga.
„Santarvės“ kalbinta Margarita pasakojo, kad su vaikais perskaitytų knygų neaptarinėja – neskanu analizuoti, jaustumeis lyg mokytojas. Tačiau bendraujant kažkas „prasikiša“: tai vardas, tai citata, tai vertinimas.
RAŠO IŠSKIRTINIAI ŽMONĖS
Kaip atskirti geras knygas nuo prastų? Moteriai atsakymo ieškoti nereikia: tiesiog reikia skaityti.
O talentinga, tikra knyga pasirodo nedažnai, – drąsiai tvirtino daug skaitanti Margarita.
„O vaikams parašyti knygą išvis nepaprasta. Matyt, pats turi būti toks – nesuaugęs,“ – samprotavo mažeikiškė.
Jai paantrino ir Kazimiero Jagmino pradinės mokyklos mokytoja Virginija Raudonienė. Jos manymu, vaikams rašantis žmogus yra išskirtinis: ypač geras, inteligentiškas viduje ir labai tolerantiškas.
Su pašnekovėmis „Santarvė“ diskutuoja: turbūt suaugusiajam kartais norisi paprastos kalbos, kada kiekvienas jausmas vadinamas savo vardu, o ne „užplūdusiomis emocijų bangomis“.
„Vaikiškoje literatūroje sprendžiamos lygiai tokios pat problemos, tik jos neapdėtos sudėtingomis sakinių konstrukcijomis. Atrodo, vaikiška literatūra, o žmonės visame pasaulyje kūrinį cituoja, tiek ten išminties sudėta… Tos knygos nemanyčiau, kad yra blogesnės ar mažiau vertingos už suaugusiųjų literatūrą. Tiesiog reikia atverti savo širdį, prisiminti vaikystę ir skaityti,“ – įsitikinusi pedagogė.
NEGALIME PAMIRŠTI VAIKYSTĖS?
O gal knygos vaikams iš tiesų yra ne vaikams? „Santarvės“ pašnekovės prisipažįsta, kad skaitant vaikams skirtas knygas, kad ir Antuano de Sent-Egziuperi „Mažąjį princą“, kaskart jose galima atrasti vis kažką nauja.
Šiemet pirmokus auklėjanti V. Raudonienė svarstė, kad turbūt neįmanoma nubrėžti ribos: čia vaikiška literatūra, o čia jau suaugusiesiems…
„Žinoma, vaikas nesupras suaugusiųjų knygos, terminais visokiais apdėtos, bet gali ir suaugęs tos vaikiškos knygos nebesuprasti. Labai blogai, jei suaugęs žmogus užmiršta vaikystę. Mes visi ateiname iš ten. Gyvenimas negali susidėlioti atkarpomis, viskas eina kartu, juk iš vaikystės mes atsinešame patyrimus, mintis,“ – pedagogė pabrėžė būtinybę prisiliesti prie vaikiškos literatūros.
Margaritos nuomone, tiek suaugusiesiems, tiek vaikams skirtose knygose plėtojamas tas pats konfliktas: gėrio ir blogio dvikova. „Tik kitaip užkoduota, vaikams ta priešprieša pateikta labiau atpažįstama, stilizuota. Kad ir kokie būtume dideli, visi mes trokštame laimingos pabaigos, ypač gyvenime, o jei čia nepasiseka – nors knygose“, – šypteli moteris. Jos nuomone, knyga gali pakeisti ir žmogaus nuotaiką, ir nuostatą. Tuo labiau vaikams, kurie viską siurbia iš aplinkos.
TRŪKSTA KOKYBIŠKOS POEZIJOS
Mažeikių viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus vedėja Sigita Repšytė „Santarvei“ prisipažino, jog niekad nebūtų pagalvojusi, kad teks „kramtyti“ vaikiškas knygas.
Patekus į vaikams skirtą skyrių, bibliotekininkė buvo priversta skaityti jų knygas – kad žinotų, ką jauniesiems skaitytojams pasiūlyti. Tačiau moteris užsikabino ir dabar trečdalis jos skaitomų knygų – vadovaujamo skyriaus turtas.
„Tačiau jei vaikystėje knygą skaitai dėl turinio, labiau dėl smagumo, skaitydamas tas pačias knygas po daugelio metų, jose pradedi ieškoti tarp eilučių paslėptų minčių, ir pavyksta,“ – pasakojo pašnekovė.
S. Repšytė iš savo vaikystės geriausiai prisimena Kosto Kubilinsko pasaką „Varlė karalienė“ ir jo eilėraščius. Dabar vaikų literatūros naujienas sekanti mažeikiškė pastebėjo, kad vis rečiau pavyksta pamatyti gerų Lietuvos poetų kūrinių. Kiek geresnė situacija su proza: dar pasirodo Vytautės Žilinskaitės vienas kitas kūrinys, vaikai pamėgo iliustratoriaus ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus, Gendručio Morkūno, Vytauto V. Landsbergio knygas.
PASLAPČIA SKAITO IR TĖVAI
S. Repšytė „Santarvei“ prisipažino nemėgstanti fantastikos, ypač apie vampyrus. Tad kone populiariausių tarp Mažeikių jaunimo „Saulėlydžio“ sagos bei fantastinių knygų serijos „Haris Poteris“ (išskyrus pirmąją dalį) ji neskaitė.
„Palieku vaikams,“ – nusijuokė mažeikiškė ir tuoj pat pridūrė, kad šių knygų ieško ir suaugusieji.
Kad skaito vaikų parsineštas knygas, bibliotekininkėms prasitaria ne viena užsukusi mama.
Be užsiregistravusiųjų vaikų literatūros skyriuje, yra tėvų, kurie vaikų parsineštas knygas skaito paslapčia, kiti – kartu su jais, o paskui diskutuoja apie tai, ką perskaitė.
Moteris prisiminė šeimą, kur tėtis, mama ir vaikas knygas skaito garsiai. Tėvai džiaugiasi, kad iš naujo atranda seniai išleistas knygas – „Robinzoną Kruzą“, „Baroną Miunhauzeną“.
Kodėl suaugę žmonės neužveria vartų į tą vaikystės pasaulį? Tai neleidžia pasenti, – pirmą priežastį įvardijo S. Repšytė. Be to, vaikų literatūrą skaito tie, kurie rūpinasi savo atžalomis – kad žinotų, kuo jaunimas gyvena.
PADEDA UŽMEGZTI RYŠĮ
Tėvams skaityti vaikiškas knygas pataria ir Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Salvinija Lukšienė. Kiekvienas tėvas turėtų matyti, ką jo vaikas skaito, – įsitikinusi pašnekovė.
„Kad labiau pažintų savo vaiką, tėvai turėtų bent jau pasidomėti knygos antrašte ir perskaityti anotaciją. Jeigu tau įdomus tavo vaikas, bus įdomu, ir ką jis skaito, kuo jis minta ir kokiomis svajonėmis, fantazijomis gyvena,“ – samprotavo mažeikiškė.
Pašnekovė paaiškino, kad knyga gali padėti užmegzti ryšį su paaugliu. Jeigu nerandama jokio kito priėjimo prie vaiko, knyga arba filmas – vienas idealiausių variantų apie kažką, pasirinkus temą, pasikalbėti.
S. Lukšienė pastebėjo, kad galimas ir atvirkštinis variantas: ne tik skaityti vaikų parsineštas knygas, bet ir jas „neakivaizdžiai“ pasiūlyti. Žinodami vaikų problemą, baimes, išgyvenant netektį, pavyzdžiui, dėl skyrybų, tėvai gali tinkamoje vietoje padėti tinkamą knygą.
ATPAŽĮSTA JAUSMUS
Psichologė S. Lukšienė jaunesnio amžiaus vaikams patarė pasiūlyti (arba patiems tėvams garsiai jiems skaityti) švedų rašytojos A. Lindgren knygas: maištaujantiems, taisyklių nepaisantiems vaikams – „Emilį iš Lionebergos“, „Ronją – plėšiko dukterį“, jei užsitęsė trimečių krizė – „Lotą iš Pramuštgalvių gatvės“, išgyvenantiesiems vienišumą, liūdesį – „Nykštuką Nilsą Karlsoną“.
Vaikams, išgyvenantiems netektį, mirties baimę, galima skaityti „Brolius Liūtaširdžius“ – šis kūrinys padeda išgyventi gedėjimo procesą.
Vokiečių vaikų rašytojo Otfrydo Proislerio „Vaiduokliuką“ rekomenduojama skaityti vaikams, kurie bijo tamsos ar vaiduoklių. Tėvų skyrybas išgyvenantiems vaikams psichologai siūlo paskaityti Vytauto Račicko „Šlepetę“, šiuolaikinio švedų rašytojo Ulfo Starko „Tegul baltieji lokiai šoka“.
Perskaičius knygą vaikui bus lengviau identifikuoti jį slegiančius jausmus ir su jais susitaikyti.
„Tačiau tėvams reikia sudėti visus „taškus ant i“, nes kartais vaikai perskaito tik dėl to, kad perskaitytų. Tėveliai turėtų paskatinti vaikus įžvelgti giliau, atrasti tą moralinę prasmę. Užtat šias knygas reikėtų paskaityti ir tėvams, kad padėtų vaikams suprasti, ką jose norima pasakyti,“ – tarnybos vadovė patarė domėtis vaikams skirta literatūra.
