Viekšnių vaistinės muziejuje atidaryta ir iki liepos 28 d. veiks dailės mokytojos Aleksandros Norbutienės tapybos darbų paroda „Žydėjimas“.
Daug metų vaikus ir jaunimą į meno pasaulį lydinti viekšniškė savo paveikslus eksponavo įvairiose grupinėse parodose, tačiau personalinių parodų iki šiol surengusi nebuvo.
A. Norbutienės „Žydėjimas“ – kupinas spalvų, formų, grožio. Viso to, ką žmogui dovanoja gamta.
Būti mokytoja neketino
A. Norbutienė, kurios mergautinė pavardė Šimkutė, augo atokiame gamtos kampelyje prie Virvytės upės, baigė Viekšnių vidurinę mokyklą.
„Niekada negalvojau būti mokytoja. Net kai įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą mokytis piešimo, braižybos, darbų, tikrai nežinojau, kas čia iš manęs išeis. Nes jau ir tada, kai buvau mokinė, su klasės draugais supratome, koks sunkus mokytojo darbas, kaip nelengva valdyti klasę, sudrausminti vaikus“, – pasakodama apie savo pasirinkimą šypsojosi „Santarvės“ pašnekovė.
Gerą studentę, baigiančią institutą, pastebėjo ir pasikvietė Zarasų rajone esančios Dusetų mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Jis ieškojo studentų, būsimųjų mokytojų, galinčių vaikus mokyti dailės.
„Instituto dėstytojai rekomendavo mane. Gavau paskyrimą ir, kaip turbūt daugelis jaunų žmonių, galvojau, kad noriu pabėgti kuo toliau nuo namų, nuo Žemaitijos. Nuvažiavau į Aukštaitiją ir ten man labai patiko. Aukštaičiai – nuostabūs žmonės, priėmė kaip savą, globojo“, – karjeros pradžią prisiminė A. Norbutienė.
Darbas įtraukė, bet buvo impulsų ir kūrybai
Ilgainiui mokytojavimas įtraukė, o gyvenimas viską sudėliojo taip, kad Aukštaitijoje Aleksandra gyveno ir dirbo tik dvejus metus. Tada sugrįžo arčiau namų – į Naująją Akmenę, paskui į Viekšnius.
„Per gyvenimą dirbau su įvairaus amžiaus vaikais darželyje, mokykloje, meno mokykloje. O dabar likau dirbti jau tik Viekšnių Vinco Deniušio meno mokykloje. Daug metų Viekšnių vaikus mokau dailės, mokau pastebėti grožį paprastume, nebijoti imti teptukus į rankas, bandyti spalvas ir išreikšti save“, – kalbėjo pašnekovė.
Tarp savo kasdienių darbų mokytoja kartais ištaikydavo progų paimti į rankas teptuką ir piešti. Kad ir, pavyzdžiui, dalyvaujant vasaromis vis kitame Lietuvos kampelyje vykstančiuose mūsų rajono dailės mokytojų pleneruose.
Viekšniškė yra aplankiusi labai daug Europos muziejų, nacionalinių galerijų, o kaskart grįžus iš tokios kelionės, kurioje matė didžiųjų meistrų darbus, norėdavosi sėsti ir kurti.
„Labiausiai mane, kaip meno žmogų, žavi dailininkai, kurie gyveno ir kūrė XVIII–XX amžių laikotarpiu. O mylimiausias man impresionizmas, kai dominavo akimirka, pojūtis, potėpis“, – tvirtino A. Norbutienė.
Paroda, skirta žydėjimui
Iki šiol dailininkė savo kūrinius pristatydavo drauge su kitais bendraminčiais rengtose parodose. O asmeninei parodai, drąsinama artimųjų, ji pasiryžo pirmą kartą.
Pasak A. Norbutienės, visa jos vaikystė prabėgo gamtoje. Todėl ir savo paveikslų parodą „Žydėjimas“ dailininkė sieja su gamta ir jos dovanotais potyriais, prisiminimais, pamatytais vaizdais, ypač nepakartojamam žydinčių gėlių grožiui.
„Augau atokiame vienkiemyje prie Virvytės. Kaimynų, kurie augintų panašaus amžiaus vaikus, šalia nebuvo. Tad visą vaikystę artimiausias dalykas man buvo buvimas gamtoje ir bendravimas su ja. Būdavo, per vasaros atostogas iš pat ryto nubėgu prie upės, o per dieną susigalvoju veiklos.
Žemuogių ploteliai, virš upės pasvirę medžiai, gėlių žydėjimas Virvytės slėniuose, kukurūzų laukai ir jų šnarėjimas – visa tai buvo, visa tai įstrigo į atmintį. Tai ir paro-
da yra apie žydėjimą“, – sakė A. Norbutienė.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
