Jeigu kas nors užmiršo, galiu priminti: tuo metu, kai jau Nepriklausoma Lietuva buvo atkurta ir bemaž išvežta lauk Rusijos kariuomenė, visuomenėje sklandė didelis optimizmas, svajingumas ir viltis. Viena iš tos vilties apraiškų buvo idėja, kad po keliasdešimties metų mes gyvensime taip pat gerai, kaip švedai.
Nežinau dabar tiksliai, kodėl būtinai – kaip švedai, bet tuo metu atrodė, kad ta šalis yra kažkoks pusiau rojus žemėje. Ne tik apie materialinę gerovę buvo galvojama. Mus pasiekdavo nemažai nors ir padrikos, bet patikimos informacijos apie Švedijoje esančią visuomeninę tvarką, gyvenimo kokybę, teisingumą.
Jau trisdešimt penkerius metus mes patys kuriame savo šalį. Norėčiau parašyti – statome, bet negaliu tokio žodžio vartoti, nes, mano galva, mes valstybės nestatome, bet lipdome, klijuojame, pridurinėjame prie jos iš kažkur nusitvertus galelius.
Nei mes Švedijos pasiekėme, greičiausiai nei Lenkijos nepralenkėme, o ir su latviais ar estais nebūtinai susilyginome. Ir ne todėl, kad sukamės vietoje, kad tas valstybės kūrimas neprimena statybos, o labiau primena šiokį tokį lopymą. Reikalas greičiausiai yra susijęs su mūsų visuomenės brandumu. Ir dar: statybai reikia turėti bent menkutį projektą, reikia žinoti, ką statai, o visuomenė, kuri tokio projekto neturi, vargu, ar valstybės statyboje ko nors pasieks. Tad lopyti – gali, o statyti kol kas – ne.
Devyniasdešimtųjų karta žinojo planą. Vieniems tas planas buvo nepriklausomos valstybės sustiprinimas, atkūrimas, maksimalus sklandžiai funkcionuojančių šalies institucijų paleidimas. Kitiems tas planas buvo susijęs su asmeninės gerovės, asmeninių naudų gavimu. Sprendžiant iš to, kad geriausia mūsų Antrosios respublikos iliustracija yra tapusi visuotinė parduotuvizacija, atrodo, kad antroji grupė ir bus paėmusi viršų.
Gyventi turtingai ir gerai – absoliučiai nėra jokia nuodėmė. Tačiau kas atsitiko, kad tuo metu, kai valstybės suteikiamos galimybės kurti ir savo individualią gerovę, po daiktų krūva pakišo bendrojo gėrio suvokimą – klausimas, į kurį atsakymo vienu ypu nepateiksi. Dar daugiau: tai yra klausimas, į kurį atsakymo reikia ieškoti mums visiems, nes gali būti, kad atsakyme slypės raktas visiškai naujos kokybės valstybei.
Simptomiškas Lietuvos visuomenės orientyrų nebuvimas atsiskleidė paradoksaliai lėkštoje, bet didelę ambiciją turėjusioje apklausoje: idėja Lietuvai. Tuometinės šalies prezidentės globojama iniciatyva sulaukė nemažai dėmesio. Jau tada mane asmeniškai privertė susigūžti nuo trijų išrinktų idėjų, kurios turėjo Lietuvą iškelti į kitos kokybės šalį. Tai buvo idėjos, visiškai ir kiaurai susijusios su tiesiog elementariu kokybišku darbu. Tai buvo idėjos, kurios nepasiūlė visuomenei jokio kokybinio šuolio.
Pasakysiu griežčiau: tai buvo idėjos, pritaikytos sočiai, išlepusiai, papildomai jokio judesio nenorinčiai daryti visuomenei. Gal todėl jos taip lengvai nuslydo, daugumai tiko, nes nereikalavo jokios pastangos. Jokios pastangos! Šiandien mes neprisimename, kad viena iš tų idėjų – iki šių metų pasiekti, kad mokytojo profesija būtų prestižinė, patyrė fiasko. O ar prisimename kitas dvi, su tokia pompa kitados anonsuotas?
Primenu: pasiekti dvigubos pilietybės įteisinimą, o kita – pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstus ir biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas. Juokinga ir graudu: nė viena iš idėjų, kurias formaliai buvome pasiskelbę kaip kažkokios kreivos ambicijos siekiu, – neįgyvendinta.
Gal taip atsitiko dėl to, kad dabartinės Lietuvos visuomenė ambicijų tiesiog nebeturi? Jei modernią valstybę iliustruoja parduotuvės ir vienodo tipo stiklabetotiniai statiniai – kažkas juk nėra gerai. Nori nenori privalu palyginti: antai, vadinamosios smetoninės Lietuvos ir tik per mažiau nei dvidešimt metų sukurtas architektūros stilius šiandien ne tik Kauną yra iškėlęs į architektūrines aukštumas, bet ir kituose miestuose išlikę to meto pastatai džiugina akį. Kokiu paveldu bus prisimintas mūsų laikas?
Gali atrodyti, kad tokia mano iliustracija neatspindi tikrosios mūsų visuomenės būklės. Tačiau kaip tada įvardyti tai, kad pusė mūsų šalies piliečių visiškai nesidomi valstybės likimu ir jos reikalais? Aš rūpinimusi nevadinu nuolatinio bambėjimo ir to jau iki gyvo kaulo įsiėdusio bei kliše virtusio kaltinimo Lietuvai – esą čia ta Lietuva dėl visko kalta…
Ne, turiu nuvilti – dėl to, kad šalyje veikia selektyvus teisingumas, kad vadovų ir darbuotojų atlyginimų žirklės pas mus lyg šalyje, kur dar nepanaikinta vergovė, dėl to, kad prestižą baigia prarasti ne tik mokytojo specialybė, ir dar dėl daugelio kitų problemų kalta yra ne Lietuva, o šių dienų ambicijų nebeturinti visuomenė, tingūs piliečiai, kurie demokratijos suteiktą šansą kurti savo valstybę yra pavertę tiesiog patogiu kirmino obuolyje gyvenimu.
Kokios mes norime Lietuvos kokybės, jei bemaž penkiasdešimt procentų rinkėjų net neateina į rinkimus? O juk toks neatėjimas yra itin iškalbingas požymis to, kokį santykį su savo šalimi suformavo ta konkreti visuomenė.
Taigi metai bėga, mūsų valstybė tampa vis vyresnė, tačiau ką daryti su visuomene, kurios orientyrai yra nusimušę, kuri sugeba išrinkti ne ambicingų idėjų ir planų turinčius politikus, o tokius pat, į save panašius? O tai reiškia – realiai piršto dėl bendro gėrio, dėl bendros kokybės nenorinčius pajudinti veikėjus, kuriems patogu prabūti laiką nuo kadencijos iki kadencijos. Kuriems valstybės statyba yra neįveikiama užduotis. Užtat valstybės lopymas – vienas malonumas. Bet gal todėl po trisdešimt penkerių metų mūsų šalis ir atrodo ne kaip naujas arba bent jau puikiai suremontuotas pastatas, bet kaip senas sulopytas švarkas?
Mūsų reikalas rinktis, koks naujosios Lietuvos vaizdas ims dominuoti. Intuicija sako, kad visuomenei jau nebepakanka lopo ant lopo. Todėl viltis, kad Lietuvos ambicija taip pat išsiskleis, – vis dar čia, nepasitraukė ir nemirė.
Linas KONTRIMAS
VU KF Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas