Artėjanti vasara keičia vyrų įpročius: žiemą sportą mėgstantys aistruoliai daugiausia domisi krepšiniu, orui atšilus visų dėmesį patraukia futbolas, juo labiau kad šiemet Pietų Afrikos Respublikoje vyks pasaulio futbolo čempionatas.
Apie šio žaidimo niuansus bei šalies aukščiausiąją lygą, kurioje po penkiolikos metų pertraukos vėl debiutavo mūsų komanda, „Santarvė“ kalbėjosi su jau dvylika metų įvairiose Lietuvos ekipose rungtyniaujančiu futbolininku Antanu Tautvydu.
FUTBOLAS – ILGAS IR NUOSEKLUS DARBAS
26-erių metų puolėjas Antanas Tautvydas jau nuo šešiolikos metų rungtyniavo Vilniaus „Žalgiryje“, po to keturi sezonai prabėgo Klaipėdos „Atlante“. Sportininkas su pertraukomis atstovavo „Naftai“, „Mažeikiams“, „Atlantui“ ir „Alyčiui“.
„Kaip atėjau į futbolą? Situacija banali: tuo metu Mažeikiuose krepšinis didelių aukštumų ir populiarumo nebuvo pasiekęs, visi gyveno futbolu, vaikai plūdo į šios sporto šakos grupes. Svarbiausia, kad tuo metu Sporto mokykloje buvo renkamos grupės 1981-ųjų ir 1983-iųjų metų gimimo vaikų, o aš gimęs 1982-aisiais ir niekur netikau. Taip pusę metų ir ėjau į treniruotes nei pakartas, nei paleistas – su vyresniais vaikais, kol treneris Algis Mika pasakė: sužaisk su vienu iš geriausių žaidėjų – tada matysime, ar galėsi eiti į mano treniruojamą grupę, ar ne. Atsimenu, buvo labai lietingas oras, pralaimėjau vienu įvarčiu, tačiau treneris mane paliko savo grupėje“, – futbolininko karjeros pradžią prisiminė A. Tautvydas.
Žaidėjas pripažįsta, kad sunkiai dirbdami išskirtinių rezultatų šioje sporto šakoje pasiekia nedaugelis, gerais futbolininkais gimstama. Kad žiūrovai eitų į tave pažiūrėti, kad jie žavėtųsi tavo meistriškumu, turi jau gimdamas turėti „gyslelę“.
„Tačiau šią gyslelę reikia visą laiką tobulinti. O pradedantiesiems galiu pasakyti, kad futbolą pasirinkti apsimoka. Nors tai ilgas ir nuoseklus darbas, bet jis jau nuo devynerių metų, kai pradedi dalyvauti varžybose, duoda vaisių – tu formuojiesi kaip asmenybė, žaidi komandoje, išvykose pleti akiratį, visą laiką turi tikslą – įrodyti, kad esi geriausias. Tuo metu daug kas priklauso nuo trenerio, kuris nukreipia tavo energiją reikiamu keliu. Tai ypač svarbu paauglystėje, kai masina ir kitos pagundos. Vėliau iš futbolo galima ir neblogai gyventi“, – sakė sportininkas.
ŽAIDĖ ĮVAIRAUS AMŽIAUS RINKTINĖSE
Antanas nebuvo oficialus legendinės „Romar“ ekipos narys, tačiau paskutinį jos gyvavimo sezoną vaikinas kartu su ja treniravosi ir važinėjo į varžybas. „Romar“ sugriuvus, jaunąjį mažeikiškį pakvietė į Vilnių – Antanas gyveno sporto internate ir žaidė už „Žalgirį“.
„Iš jaunųjų mažeikiškių buvau vienintelis, kurį pakvietė į sostinę. Gal tai lėmė faktas, kad jau nuo keturiolikos metų žaidžiau šalies vaikų rinktinėje. Kaip pats sakau, žaidžiau visose šalies futbolo rinktinėse nuo keturiolikos metų iki 21-ų, nepavyko patekti tik į nacionalinę vyrų rinktinę“, – sakė žaidėjas.
Mažeikiškis vaikų, jaunių ir jaunimo rinktinėse žaidė kartu su daugeliu pagrindinių šalies vyrų rinktinės žaidėjų – Mariumi Stankevičiumi, broliais Česnauskiais, Mantu Savėnu ir kitais.
„Atsakymo, kodėl kai kurie žaidėjai iškyla, o kai kurie taip ir lieka nuošalyje, nėra. Futbolas – tokia sporto šaka: reikia atsidurti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, kad tave pastebėtų. Tu gali turėti gerus duomenis, būti geras žaidėjas, tačiau jeigu nežaidi Europoje arba bent jau geriausiuose savo šalies klubuose – taip ir liksi nepastebėtas.
Kai žaidžiau „Žalgiryje“, buvau laikomas per jaunu ragauti legionieriaus duonos. Kai Klaipėdos „Atlantas“ rungtyniavo Europos stadionuose, buvo kalbų apie perėjimą, bet konkretaus pasiūlymo nesulaukiau“, – sakė Antanas.
Daug lėmė ir vadovų žodis: vienas žaidėjų gavo pasiūlymą, kuris galėjo visiškai pakeisti jo gyvenimą, tačiau administratorius nusprendė, kad iš kitų komandų už jį galima gauti didesnę sumą. Kai buvo galimybė, žaidėjo neišleido, o vėliau jo karjera pradėjo ristis žemyn.
KIEKVIENAS ĮNEŠA SAVO DALĮ
Futbole pergalę lemia įvarčiai, po rungtynių atsimenama tik puolėjo pavardė.
„Iš tikrųjų prie pergalės prisideda kiekvienas žaidėjas, tačiau kai kurių indėlis yra sunkiau matomas. Tuo tarpu puolėjas gali prastovėti devyniasdešimt minučių nepastebimas, o 93-iąją minutę pelnyti vienintelį įvartį – ir jis didvyris! Kita vertus, reikia turėti nuojautą, kad atsidurtum ten, kur reikia, išnaudotum tą vienintelę progą ir parodytum meistriškumą. Gali per rungtynes turėti apie dešimt progų pelnyti įvartį, tačiau jei jų neišnaudoji, kam tada esi reikalingas?“ – mąstė žaidėjas.
Savo nuomonę futbolininkas turi ir apie vienuolikos metrų baudinius (Antanas – vienas „etatinių“ baudinių mušėjų mūsų ekipoje), ir apie teisėjus.
„Vienuolikos metrų baudinius gali mušti ne kiekvienas, vien stipraus smūgio čia neužtenka. Prie atžymos stoji su vienintele mintimi, kaip įmušti įvartį, tačiau jau eidamas prie kamuolio sprendi, į kurį kampą smūgiuosi, žiūri, kaip smūgį atremti ruošiasi vartininkas, stebi jo elgesį. O jeigu muši, reikia mušti taip, kad smūgis būtų toks stiprus, jog net ir atspėjęs jo kryptį, vartininkas kamuolio neatmuštų“, – pasakojo futbolininkas.
Geriausiais teisėjais žaidėjai laiko tuos, kurių „nemato“ sirgaliai, kurie netrukdo žaidimui. Pasak žaidėjo, dabar „Mažeikių“ komanda susiduria su išankstinio nusistatymo problema. Kaip debiutantė, niekam nežinoma ekipa žaidžia išvykoje prieš senbuves. Žaidybinė situacija tokia, kad kaltos abi pusės. Negi neaišku, kieno naudai sprendimą priims teisėjas? – retoriškai klausia A. Tautvydas. Dėl tokių sprendimų ir kyla ginčai aikštėje.
KELIO ATGAL NĖRA
Antano nuomone, žmones futbolas traukia savo emocingumu, kova be kompromisų. Ir tuo, kad aistruoliai jaučiasi patys dalyvaują žaidime – ypač kai stebi, kaip sunkiai dirba aikštėje žaidėjai.
„Pernai, kai žaidėme pirmojoje lygoje, žiūrovai turėjo didelės įtakos mūsų žaidimui: pamačius būrius palaikančiųjų, atsiranda motyvas pasirodyti kuo geriau. Nežinau, iš kur gauni papildomai fizinių jėgų, bet dar labiau skubi pirmyn, negaili savęs. Šiais metais, kai grįšime į namus, kai kurie gali būti nusivylę, tačiau turi mus suprasti: pakilome į aukštesnį lygį, atvyksta stiprios, gerai sukomplektuotos, legionierių turinčios ekipos, kurios taip pat kovoja dėl kelialapių į Europą, o tai duoda nemažus pinigus. Jų šūksniais nenustebinsi, todėl galime patirti ne vieną pralaimėjimą“, – sakė žaidėjas.
Antanas mano, kad Mažeikiuose žaisti nėra blogai ir dėl stadiono: „Mums važiuojant į Pakruojį, vadovai sakė: žaisime gerame stadione. Tačiau kai pamačiau veją, pagalvojau, kad tokiu atveju ir mūsų centrinis stadionas visai neblogas. Rungtyniavome Šiauliuose – tikrai veja ne geresnė negu mūsų stadiono. Manau, kad jau netrukus žaisime savo aikštėje“.
Paklaustas apie galimus pirmojo sezono A lygos debiutantų rezultatus, mažeikiškis žaidėjas atsakė:
„Viskas priklauso nuo daugybės veiksnių. Jeigu ekipa ne tik aikštėje dirbs kaip laikrodis, geriausiu atveju, mano manymu, galime pakilti iki aštuntosios vietos“.
Pasak Antano, einančio į aikštę žaidėjo galva turi būti užimta tik futbolu. Todėl būtinos tokios sąlygos, kad jam nereikėtų galvoti, ar jis turės ką valgyti, kaip jam atsiskaityti už butą ir panašiai.
„Būtinas ir sportinis pyktis – jeigu jau įėjai į aikštę, tai žaisk. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Žaidėme su Gargždų „Banga“, pirmąjį kėlinį mus „maudė“, kilo pykčių, barnių, tačiau per pertrauką išsiliejome rūbinėje, atsirado jėgų ir supykę ištraukėme tašką… Jeigu jau atėjome į A lygą, tai nors ir būdami silpnesni privalome kabintis už kiekvieno taško, žingsnio atgal nebegali būti“, – įsitikinęs futbolininkas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Pasak A. Tautvydo, futbolas formuoja asmenybę, plečia akiratį
bei nukreipia energiją reikiamu keliu.
Puolėjas tvirtina, kad šioje pozicijoje būtina nuojauta ir meistriškumas.
