Beveik trejus metus virusios aistros dėl Plinkšių durpyno eksploatacijos vėl įsiplieskia. Šeštadienį UAB „Plinkšių Vilistra“, turinti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimą naudoti Plinkšių durpyno žemės gelmių išteklius ir ertmes, visuomenei pristatys detalųjį planą.
Tuo tarpu Kaimo reikalų ir gamtos apsaugos komitetas priėmė kreipimąsi, kuriuo siekiama išsaugoti Užpelkių aukštapelkę. Sujudo ir naujieji Plinkšių dvaro savininkai, reikalaujantys neleisti durpių kasybos.
Privačiuose pokalbiuose politikai pripažįsta, kad prasideda interesų karas.
„Santarvė“ kalbėjosi su UAB „Plinkšių Vilistra“ direktoriumi Algimantu Valteriu.
– Kokį kelią „Plinkšių Vilistra“ nuėjo iki detaliojo plano pristatymo?
– Kelias buvo labai ilgas. Manau, kad mažiau užsispyrusiems verslininkams seniai būtų trūkusi kantrybė ir į viską būtų numoję ranka. Tikriausiai rajono valdžia būtent to ir laukė.
Galbūt per daug apibendrinau, sakydamas „rajono valdžia“ – mes jų nelaikome savo priešininkais. Tiksliau pasakius, su mumis bando kovoti Kaimo reikalų ir gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Siminkevičius, savo sovietinių laikų autoritetu ir metodais darantis įtaką kai kuriems politikams.
Privačiuose pokalbiuose daugelis Tarybos narių prisipažino, kad yra sunku apsispręsti, nes negali vadovautis tik savo nuomone: spaudimą daro komitetas, frakcija, koalicija. O ponas Siminkevičius savo komitetą laiko gana kietame kumštyje, todėl politikams sava ar frakcijos nuomonė privalo likti antroje vietoje.
Palaikau Vidmandą Stonkų, nusprendusį tapti nepriklausomu politiku, nes tik taip įmanoma laisvai reikšti savo poziciją daugeliu klausimų. Tokių politikų rajono Taryboje galėtų būti ir daugiau.
– Ne kartą apgailestavote, kad į Jūsų įmonę žiūrima kaip į barbarus, niokotojus, nežinia iš kur ir nežinia kodėl atsibeldusius atėjūnus? Kaip manote, kodėl kai kurie asmenys formuoja neigiamą nuostatą apie įmonę?
– Turbūt tų asmenų ir reikėtų paklausti, kodėl jie taip griežtai nusistatę mūsų įmonės atžvilgiu. Spaudoje perskaičiau apie Kaimo reikalų ir gamtos apsaugos komiteto kreipimąsi. Truputį juokingai atrodo Siminkevičiaus pabrėžimas, kad dabar atsirado alternatyva darbo vietoms ir investicijoms, nes ateina nauji dvarininkai. Manau, kad tokiu būdu komitetas inicijuoja naujųjų dvaro savininkų ir mūsų įmonės supriešinimą. Tiems savininkams mes piešiami kaip blogiečiai, niokosiantys gamtą.
Dvaro valdytoją Dunauskytę kvietėme apžiūrėti durpyną. Kai jos paklausiau, kodėl neatvyko, paaiškino, kad buvo atvažiavę, tačiau durpyno neradę. Kyla klausimas, ar tas durpynas yra toks pavojingas, jeigu jo negalima surasti?
Bandoma supriešinti dvi visiškai skirtingu verslu užsiimančias įmones. Siekiama, kad naujieji savininkai kovotų prieš mus Savivaldybės ginklais.
Kaip galima kalbėti apie alternatyvą darbo vietoms ir investicijoms? Negi valdžios žmogus nesupranta, kad kuo daugiau darbo vietų ir investicijų, tuo geriau kaimo žmogui? Mes gi nesiruošiame statyti Plinkšėse chemijos gamyklos ar atominės elektrinės! Durpės – organinė medžiaga, gamtai ir žmogaus sveikatai nedaranti jokios žalos.
– Tačiau teigiama, kad Jūs suniokosite Užpelkių aukštapelkę, kuri gali būti pritaikyta visuomenės ekologiniam švietimui…
– Ką galima suniokoti daugiau nei yra suniokota? Aš pabrėžiu, kad pati Aukštapelkė yra 176 hektarai, mes pretenduojame į 104,6 ha plotą. Kasybos laukai užims 83 ha. Paliekame 100 m pločio miškelį, kaip apsauginę zoną.
Tiesiog mes pratęsime tai, kas buvo daryta iki 1990 metų, tai yra kasime durpes, duosime darbo žmonėms, mokėsime didžiulius mokesčius, paremsime Plinkšių bendruomenę, mokyklą.
Keista buvo klausytis Jaunųjų gamtininkų stoties direktoriaus Vilko, kalbėjusio per vietinę televiziją rodytoje laidoje ir teigusio, kad Plinkšių durpynas yra Kraštovaizdžio draustinyje. Direktorius pademonstravo savo nekompetenciją, nes nežino, kad durpynas nėra įtrauktas į draustinio teritoriją. Jeigu jis būtų buvęs toks vertingas, seniai būtų įtrauktas į saugotinų teritorijų sąrašą. Todėl ir buvo leista baigti eksploatuoti jį.
Noriu priminti, kad Siminkevičiaus siūlomą renatūralizacijos projektą mes vykdysime už savo pinigus. Tik tiek, kad mes jį nukeliame šiek tiek vėlesniam etapui. Visa tai, ką jis siūlo, bus padaryta baigus durpių kasimą.
Norima nubraukti mūsų trejų metų daug nervų ir išlaidų kainavusį darbą. Dabar bandoma ieškoti įvairiausių būdų, kad tik galėtų neįsileisti mūsų. Tačiau kodėl pamirštamas rajono valdžios darbų tęstinumas, kodėl nežiūrima ekonominės naudos? Negi probleminiam rajonui nebereikia žmonių, norinčių investuoti savus pinigus? Pabrėžiu, būtent savus pinigus norime investuoti į rajoną, į modernią įmonę. Taip pat viena Prancūzijos kompanija laukia, kada pasibaigs visi tie nesklandumai, ir yra pasiruošusi investuoti 3 mln. eurų. Prancūzai yra pasiruošę pastatyti modernią mišinių fasavimo gamyklėlę. Dabar jie mūsų klausia, negi rajono valdžiai viso to nereikia?
– Jie turėtų suprasti, nes užsienyje labai rimtai žiūrima į ekologijos problemas. Jūs esate kaltinami, kad durpių dulkėse paskandinsite kurortinį Plinkšių miestelį, transportas drums poilsiautojų ramybę…
– Mes visiems aiškiname, kaip iš tikrųjų bus, tačiau mūsų opozicija išvedžioja visai priešingas interpretacijas. Durpių realizacijos metu, tai yra rugsėjo–kovo mėnesiais, per dieną iš durpyno išvažiuos šešios sunkiasvorės mašinos. Tai yra maksimumas. Tiek gali ir nebūti. Ką reiškia šešios mašinos, pravažiuojančios dviejų kilometrų atkarpą? Mes juk neliečiame miestelio. Tam tikslui turime nusipirkę Plinkšių mechanines dirbtuves, kurios visą laiką buvo pramoninis objektas.
Apie dulkėjimą taip pat kalbos negali būti – viskas yra fasuojama. Tikrai niekas neleistų makaluotis pirmyn atgal po miestelį su durpėmis pakrautomis priekabomis. Galų gale esame išsinuomoję žemę, kuri siejasi su mechaninėmis dirbtuvėmis, todėl turime savo pravažiavimą ir niekur į miestelį neįlendame.
Žinoma, norint galima įžvelgti blogybių visur. Nėra sunku išvedinėti sąmokslo teorijas. Suprasčiau, jeigu būtų normaliai diskutuojama. Mes norime diskusijų, tačiau dabar to nėra. Kaip reikia suprasti tai, kad po Tarybos posėdžio yra svarstomas Plinkšių durpyno klausimas, tačiau mes nesame kviečiami? Vietoje to, pakviečiami naujieji dvaro savininkai. Dar kartą noriu paklausti, kam naudingas tas supriešinimas?
– Privačiuose pokalbiuose rajono vadovai prognozuoja, kad dabar dėl Plinkšių durpyno prasidės karas…
– Mes iki šiol nesvarstėme galimybės, kad kažkas, pasitelkęs konkrečiai vieną personą, tai yra Kaimo reikalų komiteto pirmininką, norėta išmesti mus tam, jog patys galėtų užimti tą vietą. Ateitis parodys.
– Ar nesinori į viską numoti ranka?
– Yra per daug investuota. Paruošta be galo daug projektų, už kuriuos sumokėti pinigai, parengtas detalusis planas ir taip toliau. Visos, dokumentais pagrįstos išlaidos sudaro daugiau nei pusę milijono litų. Mes negalime tokių pinigų paleisti vėjais. Žinoma, yra visokių pamąstymų. Tačiau mes nesiruošiame viską palikti ir išeiti.
Jeigu rajono valdžiai nereikės mūsų investicijų, visomis teisinėmis priemonėmis bandysime įrodyti savo teisumą ir prisiteisti išleistus pinigus. Įdomu, kas tuos pinigus mokės? Ar mokės Kaimo reikalų komiteto pirmininkas? Gal jie bus permesti Tarybai ar Savivaldybės administracijos direktoriui?
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Verslininkai nori diskusijų, politikai laukia interesų karo
