Lietuvoje verslumas dažnai siejamas su drąsa, ryžtu ir noru „susikurti sau darbo vietą“, tačiau kalbant apie finansavimą – ši drąsa neretai virsta pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi. Paskola verslui daugeliui atrodo kaip natūralus žingsnis augti ar pradėti veiklą, tačiau praktikoje riba tarp verslo rizikos ir asmeninės rizikos dažnai išnyksta. Būtent čia lietuviai ir apsirinka dažniausiai.
Verslo paskola suvokiama per daug asmeniškai
Vienas esminių skirtumų tarp brandžių ir dar besiformuojančių rinkų – požiūris į riziką. Lietuvoje paskola verslui labai dažnai suvokiama kaip asmeninis įsipareigojimas, net jei formaliai ji imama įmonės vardu. Verslininkai įkeičia asmeninį turtą, pasirašo laidavimo sutartis ir prisiima atsakomybę, kuri realiai nebesiskiria nuo asmeninės paskolos. Tai lemia, kad bet koks verslo svyravimas iš karto tampa šeimos problema. Vietoje to, kad rizika būtų paskirstyta per verslo modelį, ji koncentruojasi viename žmoguje.
Kodėl taip nutinka taip dažnai?
Pagal Lietuvos statistikos departamentas duomenis, didžioji dalis Lietuvoje veikiančių įmonių yra labai mažos – tai vieno ar kelių žmonių verslai. Tokiose struktūrose natūralu, kad asmeninis ir verslo gyvenimas persipina.
Problema prasideda tada, kai paskola verslui imama dar neturint aiškiai patikrinto pajamų modelio. Verslo idėja, entuziazmas ir tikėjimas savimi dažnai pakeičia realius skaičiavimus. Rizika nuvertinama, o blogiausi scenarijai – ignoruojami.
„Jei nepavyks, kažkaip išsikapstysiu“
Tai viena pavojingiausių nuostatų. Lietuviai dažnai pasikliauja gebėjimu prisitaikyti, dirbti daugiau, rasti papildomų pajamų, tačiau paskola verslui turi griežtą grafiką – įmokos nesustoja net tada, kai verslas patiria sunkumų. Čia ir slypi pagrindinė klaida: paskola vertinama per optimistinį scenarijų, bet ne per realią riziką. Kai verslas pradeda strigti – finansinis spaudimas persikelia į asmeninį gyvenimą, o sprendimų laisvė greitai mažėja.
Lietuvos banko pateiktame infografike straipsnyje „Loan growth trends at credit institutions in May 2025“ nurodoma, jog per šį laikotarpį bendras indėlių kiekis Lietuvoje sparčiai augo ir viršijo 40 mlrd. eurų. Didžiausią dalį sudaro namų ūkių indėliai, kurie nuosekliai didėjo visą laikotarpį, o verslo (ne finansinių įmonių) indėliai taip pat reikšmingai išaugo, ypač po 2020 metų. Mažesnę, bet augančią dalį sudaro valdžios ir finansų sektoriaus indėliai.
Bankai ir unijos riziką mato skirtingai
Tradiciniai bankai dažnai vertina paskolą verslui per griežtus rodiklius: istoriją, pelningumą, užtikrinimo priemones. Tai daliai verslininkų atrodo kaip kliūtis. Visgi, būtent šis atsargumas kartais apsaugo nuo per ankstyvų sprendimų.
Kredito unijos, priešingai, dažniau vertina situaciją individualiai. Tai leidžia gauti finansavimą ir tiems, kurie bankams atrodo per maži ar per jauni. Vis dėlto čia slypi ir atsakomybė – lankstumas neturi virsti neapgalvota asmenine rizika. Todėl tokios institucijos kaip „Pilies kredito unija“ dažnai daug dėmesio skiria pačiam verslo planui, o ne vien paskolos sumai.
Kada paskola verslui tampa klaida?
Didžiausios klaidos daromos tada, kai:
- paskola imama verslo pradžioje, neturint patvirtinto pajamų srauto;
- įkeičiamas vienintelis šeimos turtas;
- paskolos dydis skaičiuojamas pagal norus, o ne pagal realų poreikį;
- nepaliekama finansinio „oro“ nenumatytiems atvejams.
Tokiais atvejais paskola verslui iš vystymo priemonės tampa spaudimo šaltiniu, kuris stabdo, o ne skatina augimą.
Brandesnis požiūris – rizika turi likti versle
Vakarų Europoje vis dažniau akcentuojama, kad verslo rizika neturėtų automatiškai tapti asmenine. Lietuvoje šis požiūris dar tik formuojasi. Verslininkai pamažu pradeda suprasti, kad ne kiekvienas augimas turi būti finansuojamas skolintais pinigais, o ne kiekviena paskola yra gera idėja. Paskola verslui veikia tada, kai ji remia jau veikiančią sistemą, o ne bando ją sukurti nuo nulio.
Kur lietuviai dažniausiai apsirinka iš esmės?
Esminė klaida – paskolą vertinti kaip tikėjimo savimi testą. Jei gaunu paskolą, vadinasi, verslas geras. Tačiau finansavimas nėra verslo idėjos patvirtinimas. Tai tik įrankis, kuris gali padėti, bet gali ir labai greitai padidinti nuostolius. Svarbiausias klausimas turėtų būti ne „ar man duos paskolą“, o „kas nutiks, jei verslas laikinai neveiks“.
Ką tai sako apie Lietuvos verslo kultūrą?
Lietuviai nebijo dirbti, bet dažnai per vėlai pradeda skirti verslą nuo savęs. Paskola verslui tampa pavojinga tada, kai ji praranda ribas ir paliečia asmeninį saugumą. Brandesnė verslo kultūra prasideda nuo suvokimo, kad rizika turi būti valdoma, o ne romantizuojama. Ir būtent čia slypi pagrindinė pamoka – ne kiekviena paskola verslui yra klaida, bet kiekviena klaida dažniausiai prasideda nuo neįvertintos asmeninės rizikos.
