Ateina diena, kai žmogaus pomėgis ima ir sublizga visomis savo spalvomis, stebindamas, priblokšdamas, žavėdamas aplinkinius.
Mažeikiškės Dalios Jankuvienės dukros mamos rankų darbo drabužiais puošėsi, eidamos į svarbią savo gyvenimo šventę – abiturientų išleistuves. Vyresnioji Vaida, šeštadienį sumainiusi aukso žiedus, ir jos pamergės į vestuvių puotą taip pat atvyko vilkėdamos Dalios numegztomis sukniomis.
Kaskart net patys didžiausi skeptikai sakė: „Fantastika“.
SUKNELĖ IŠ LINO
Dalia Jankuvienė Mažeikiuose jau 20 metų, dirba lopšelyje-darželyje slaugytoja. Dar daugiau metų ji nesiskiria su virbalais ir vąšeliu.
Kilusi iš Mickų kaimo (Klaipėdos r.) mergina megzti, nerti vąšeliu pradėjo dar vaikystėje. Jos įkvėpėja buvo mama, kuri laisvu nuo ūkio darbų metu megzdavo ne tik šeimai, bet ir priimdavo užsakymus. Dalia padėdavo mamai suvyti siūlus, juos susukti.
Baigusi Klaipėdos Juozo Kupčinsko medicinos mokyklą mergina dirbo medicinos seserimi Vilniuje. Ištekėjo, ir jauna šeima, tikėdamasi greičiau gauti butą, atvažiavo į Mažeikius.
Pirmasis rimtesnis Dalios darbas buvo dar Vilniuje vąšeliu nerta lininė suknelė, kurią moteris dėvėjo ilgai.
Ko gero, nuo tos suknelės viskas ir prasidėjo. Kartą ja vilkėdama Dalia priiminėjo svečius iš Vokietijos. Svetimšaliai buvo sužavėti: rankų darbas, ir dar jos pačios! Vėliau dažnas, susiruošęs važiuoti į užsienį, susirasdavo Dalią ir prašydavo, kad ji kaip suvenyrą nunertų servetėlių ar ką nors numegztų.
Taip daug jos darbų iš lino atsidūrė Anglijoje, Švedijoje, Vokietijoje.
Kai dukros dar buvo mažos, moteris megzdavo mažylėms pėdkelnes, kojines, palaidinukes, vyrui – marškinėlius kiauraraščiu, megztukus.
Jos darbuose nėra griežtos ribos tarp mezgimo virbalais ir nėrimo vąšeliu. Nors pirmenybės ji neteikia nė vieniems rankdarbiams, tačiau sako, kad virbalais megzti darbai išeina grakštesni ir plonesni.
REZULTATAS NUSTEBINO
Atrodo, kad mezgimas, nėrimas tapo savotišku giminės paveldu. O gal genai keliauja ir kartos į kartą? Abi Dalios dukros – Vaida ir Sandra neatsispyrė pagundai išsiaiškinti, kuo jų močiutę ir mamą užbūrė vąšelis ir virbalai. Šią vasarą Vaida, išvažiavusi padirbėti į Vokietiją, nusipirko siūlų ir laisvu laiku nusimezgė suknelę. Šeima, kurioje ji dirbo, negalėjusi atsistebėti mezginiu.
Nuo minčių apie dukras sugrąžiname Dalią prie jos pačios darbų. 2002 metais Vaida baigė vidurinę. Merginos suskato siūdintis, pirkti, nuomoti išleistuvines sukneles. Klasės draugėms parūpo, kuo Vaida rengsis išleistuvių dieną. Kai ji pasakė, kad mama jai mezga suknelę, draugės tai įvertino labai skeptiškai: kas čia gali būti puošnaus. Tądien išvydusios Vaidą plono šilko smėlio spalvos suknute, bendraklasės labai nustebo. Kur gi jos mamos megztoji suknelė? Kai joms buvo paaiškinta, kad čia ir yra toji suknelė, nuostaba virto susižavėjimu.
Praėjusį pavasarį, kai jaunesnioji dukra Sandra baigė vidurinę, Dalia ją papuošė oranžine medvilninių siūlų suknele. „Nereali“, – taip suknelę vertino tie, kurie ją matė.
TO MAŽEIKIUOSE DAR NEBUVO
„Kai aš ištekėsiu, prašysiu, kad mama man numegztų vestuvinę suknelę“, – išsitarė kartą Vaida. Daliai šie dukros žodžiai taip pat įstrigo į galvą.
Ta diena netruko ateiti. Mintis apie vestuvinę suknelę patiko ir Vaidos išrinktajam Šarūnui.
Baigiantis vasarai, kai jaunoji pora nunešė pareiškimus tuoktis, jiems gimė dar viena mintis. Būtų nuostabu, jeigu visos pamergės vilkėtų skirtingų spalvų megztomis suknelėmis.
Iki vestuvių buvo likę pusantro mėnesio. Laiko ne taip jau daug. Be jaunosios suknelės, pamergėms reikėjo dar penkių.
Jaunosios suknelė tapo bendru mamos ir abiejų dukrų kūriniu. Pačių sukurtu raštu seserys vąšeliu nėrė gėlytes, o mama jas sujungė į vieną nėrinį. Tai buvo didžiulis darbas. Drabužis ilgas, platus, su iš paskos besitęsiančiu šleifu. Mačiusieji sako, kad kitų tokių vestuvių, kuriose ne tik jaunoji, bet ir visa palyda atrodytų taip įspūdingai, Mažeikiuose dar nebuvo.
DRAUGĖ DOVANOJO STAIGMENĄ
Kostiumėlį moteris nuneria per keturias dienas. Turint omenyje, kad dienomis ji dirba darželyje, gamina šeimai pietus, o dar suspėja nubėgti ir į daržą, sunku įsivaizduoti, kokiu greičiu jos rankose juda vąšelis ar virbalai.
Kartą diskutuojant su draugėmis Daliai visiškai atsitiktinai išsprūdo, kad iš jos turimų darbų visai nesunku būtų surengti autorinę parodą. Pasakė pusiau juokais, tačiau draugei Dalios žodžiai nepraslydo pro ausis.
Praėjus kokiems trims mėnesiams, draugė Dalios jubiliejaus proga „įteikė“ staigmeną: pranešė, jog jau užsakytos patalpos parodos ekspozicijai.
„Iš karto suabejojau, ar turėsiu ką parodyti. Bet kai pradėjau traukti iš spintų, žiūriu, kad visko gal ir nesutalpinsiu. Mane labai palaikė vyras, dukros, skatindami ir žadėdami pagalbą“, – sako Dalia.
Be megztų darbų, parodoje buvo ir kryželiu siuvinėtų paveikslų, tarp kurių ir Popiežiaus Pauliaus II portretas.
RAGANOS, BET GEROS
Dalia prisipažino turinti ir dar vieną pomėgį. Jau treji metai, kaip ji kolekcionuoja raganas. Moters draugai, vyras, dukros iš kiekvienos kelionės lauktuvių jai parveža po raganą. Jos atkeliavo iš Olandijos, Vokietijos, Čekijos, Ispanijos, Lenkijos. Didelių ir mažų, šokančių ir vaikštančių, jojančių ant šluotų Dalios namuose jų yra jau net 33. Anot kolekcininkės, piktosios raganos pas ją negyvena, tik gerosios. Pačią pirmąją ji parsivežė iš Prahos, paskutinę, judančia galva, Vaida parvežė iš Vokietijos.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
