„Mes turime didžiulį turtą. Ir kaip dabar išsaugoti jį? Esame suinteresuoti tęsti tas senąsias tradicijas, kai vaistų gamyba vyko pačioje vaistinėje iš natūralių žaliavų“, – pirmosios Viekšnių vaistinės-muziejaus 150-ies metų jubiliejaus minėjimo išvakarėse pasakojo jos vadovė Danutė Končienė.
Viekšniškiai apgailestauja, kad ši, bene vienintelė šalyje išlikusi veikianti kaimiška vaistinė uždaryta dėl finansinių sunkumų ir siekia valstybės paramos.
Įkūrė pirmąją vaistinę
Iki XIX amžiaus vidurio Žemaitijos krašte vaistinių tinklas buvo labai retas. Arčiausia vaistinė, kuriai nuo XVIII amžiaus pabaigos vadovavo vietinių vokiečių Ciglerių šeima, buvo Telšiuose.
Ciglerių vaistinėje provizoriumi dirbęs Fiodoras Geldneris vedė šeimininko dukterį (vedęs tapo Theodor von Goldner – N. B.) ir tapo šios vaistinės savininku bei plačios vaistininkų Geldnerių dinastijos pirmtaku.
Fiodoras Geldneris, vienas iš vaistinės paveldėtojo sūnų, taip pat įgijusių provizorių diplomus, 1860 metais įkūrė vaistinę ir Viekšniuose (dabar – Mažeikių rajonas).
Čia už tūkstantį du šimtus sidabrinių rublių F. Geldneris nusipirko žydų namą, stovėjusį turgavietės kampe. Pirktasis namas, pusę jo pavertus vaistine, dvarininko dukterį vedusiam vaistininkui atrodė per mažas. Todėl pristatė dar du kambarius – svetainę ir kabinetą, kuris tarnavo ir kaip miegamasis. Taip pat padidino langus, prieš vaistinę pasodino liepų ir tris alyvų krūmus, užtvėrė darželį, prie įėjimo į vaistinę pastatė įstiklintas gonkas, užveisė sodelį.
Turėjo gerą vardą
Atidaryta vaistinė dėl pavyzdingos tvarkos ir tinkamo klientų aprūpinimo vaistais turėjo gerą vardą. Iš Varnių į Viekšnius persikėlęs gydytojas Bonaventūras Andrejevskis gerai gydė, o Geldneris visiems dvarininkams, kunigams ir kitiems inteligentams prekes duodavo kreditan. Todėl apyvarta sparčiai didėjo.
Viekšniuose gydėsi bei vaistus pirko net pats Simonas Daukantas, gyvenęs pas Papilės kleboną. Su dvarininkais bendraujantis Geldneris juos ėmė kviesti į svečius. Vaistininko butas tapo per mažas. Tuomet provizorius surentė priestatą: įrengė didelį valgomąjį, miegamąjį, virtuvę ir rūsį iš tašytų granitinių akmenų, skirtų kanalų statybai.
Po 1963 m. sukilimo prieš carinę valdžią vaistinės reikalai pablogėjo. Už sukilėlių globą F. Geldnerį caro valdžia tris mėnesius uždarė rūsyje Tryškiuose. Ir tik turtingo brolio dėka provizorius buvo išgelbėtas.
Finansiniai reikalai pašlijo
Praėjus dešimčiai metų nuo vaistinės įkūrimo F. Geldneris mirė ir vaistinę paveldėjo jo žmona Gertrūda bei duktė Liudvika. Jos vaistinę valdė samdydamos farmacininkus. Vaistinę išsinuomavus provizoriui Zeidleriui, dėl jo nerūpestingumo pašlijo įstaigos finansiniai reikalai. Viekšnių vaistinė už skolas užstatyta varžytinėms.
Geldnerių šeima Viekšnių vaistinę valdė apie 20 metų. Vėliau vaistinei apie šešis dešimtmečius vadovavo dvi farmacininkų Aleksandravičių šeimos kartos.
Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius už 5 tūkstančius sidabrinių rublių nupirko Viekšnių vaistinę ir perdavė ją valdyti savo sūnėnui Vincentui Aleksandarvičiui, įgijusiam provizoriaus diplomą. Perdavė su sąlyga, kad sūnėnas kasmet po 300 rublių paaukos neturtingiems giminaičiams auklėti, įsipareigos niekam neparduoti vaistinės, tik perduoti savo įpėdiniui, taip pat farmacininkui.
Vaistinė nesudegė
Valdoma V. Aleksandravičiaus apleista miestelio vaistinė per keturis dešimtmečius tapo pavyzdinga įstaiga. Vaistinės vadovas nuolat padėjo savo neturtingiems giminaičiams, buvo plačiai žinomas ir gerbiamas apylinkėse.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui vaistininkas šeimą išsiuntė į Rusiją, o pats, manydamas, kad žmonėms gali būti reikalingas, pasiliko Viekšniuose. Miestelis du mėnesius buvo karo zonoje. Sudegė bažnyčia, sinagoga, didžioji dalis gyvenamųjų namų, tačiau vaistinė išliko. Vietiniai gyventojai tai laikė stebuklu.
Po karo mirus tėvui, Juozas Aleksandravičius, įgijęs chemiko-vaistininko diplomą, perėmė vaistinę, kurią jis tvarkė pagal tėvo nurodymus, taip pat šelpė vargdienius, leido į mokslus savo giminaičius.
Įsteigtas muziejus
Artinantis Antrajam pasauliniam karui J. Aleksandravičius ėmė kaupti vaistų atsargas. Per karą nacionalizavus vaistinę joje buvo rasta prekių maždaug už 50 tūkstančių litų. Vaistinė gavo atitinkamą numerį ir perėjo valstybės žinion. Tačiau J. Aleksandravičius liko jos valdytojas.
Karo frontui sustojus Viekšniuose, miestelyje neliko medicinos personalo, pagalbą sužeistiesiems teikė vaistininkas. Mūšio dienomis vaistų atsargas jis slėpė po klėtimi esančiame rūsyje. Priglaudęs daugelį kaimynų, J. Aleksandravičius su šeima įsikūrė sodelio rūsyje. Vaistinės patalpos ir stogas buvo suvarpyti sprogusių sviedinių skeveldrų, vienas namo kampas nuverstas. Tačiau vaistinė ir vėl išliko.
Pasitraukus vokiečiams, Viekšnių vaistinė vėl pradėjo veikti. Sutvarkyti ją vadovui J. Aleksandravičiui padėjo asistentė Emilija Virkutytė ir sanitarė Stanislava Žukauskaitė.
Provizorius J. Aleksandarvičius Viekšnių vaistinėje dirbo iki 1971 metų. Jį pakeitė farmacininkė Bronė Rakštytė. Dar po dešimties metų vaistinė buvo perkelta į kitas patalpas.
Tik 1995 metais senoji Viekšnių vaistinė po rekonstrukcijos vėl atvėrė duris. Tais pačiais metais atidarytas ir vaistinės muziejus, veikiantis iki šiol.
Vaistinė nepasikeitusi
Vaistinė nepasikeitusi – kokia buvo nuo pat įsikūrimo pradžios, tokia tebėra ir šiandien. Muziejuje eksponuojami išlikę Aleksandravičių šeimos baldai, buities reikmenys. Įrengti keturi vaistininko gyvenamieji kambariai bei virtuvė su prieškambariu.
Išsaugota autentiška XIX amžiaus antrosios pusės kaimo vaistinė su visu oficinos (receptų kambario – N. M.) apstatymu, Geldnerių naudotais vaistažolių, pleistrų gamybos įrankiais bei indais, čia dirbusių farmacininkų drabužiais, prietaisais lašelių gamybai, homeopatinių vaistų preparatais bei žaliava, apskaitos knygomis, receptais, 1862 ir 1871 metų signatūromis bei kita vaistinės dokumentacija.
Atkurtas vaistininko vaistažolių sodas, kuriame auginama apie 200 vaistingųjų augalų. Vaistinės patalpas kurį laiką nuomojosi ir savo žolelėmis prekiavo žinoma šalyje žolininkė Jadvyga Balvočiūtė.
Išgyvena dėl vaistinės likimo
Antrosios pagal senumą šalyje veikiančios vaistinės (šiek tiek senesnė išlikusi tik Palangoje), vadovė D. Končienė „Vakarų Lietuvai“ apgailestavo, kad dabar vaistinė uždaryta, veikia tik kaip muziejus. Vietos liaudies medicinos atstovams per brangu nuomotis vaistinės patalpas.
„Dabar laikinai vaistinę uždarėme, tačiau labai išgyvename svarstydami, kaip spręsis tolesnis jos likimas. Siekiame išsaugoti tradicijas, kad ši unikali vaistinė būtų veikianti nuo pat jos įkūrimo“, – susirūpinimą išsakė pašnekovė.
Muziejus išlaikomas iš Savivaldybės lėšų. Sumažinus finansavimą, teko atleisti darbuotojų, nebėra galimybių išlaikyti ir tvarkyti vaistažolių sodelį, skylėtas pastato stogas. Vaistinę-muziejų svarstoma įtraukti į valstybės saugomų objektų sąrašą.
Viekšniškiai viliasi, kad tada unikalaus pastato būklė pagerėtų.
Neringa BOGUŽIENĖ
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš Viekšnių vaistinės muziejaus archyvo.: Danutė Končienė suinteresuota pratęsti senąsias tradicijas, kai vaistų gamyba vyko pačioje vaistinėje iš natūralių žaliavų.
Trečiasis vaistinės valdytojas – J. Aleksandravičius.
Atidaryta vaistinė dėl pavyzdingos tvarkos ir klientų aprūpinimo vaistais turėjo gerą vardą.
