Jau gerokai per keturis dešimtmečius Viekšniuose gyvenantis dailininkas Michailas Ivančenko su teptuku nesiskiria nuo penkerių metų. Gausiose dailininko drobėse įvairia technika įamžinti peizažai, natiurmortai, portretai. Paskutinėje parodoje Viekšniuose dailininkas eksponavo savo nutapytų portretų kolekciją.
TECHNIKA – NE PRIE ŠIRDIES
Ukrainoje, netoli Kijevo gimęs dailininkas M. Ivančenko Viekšnių miestelyje apsigyveno po to, kai tarnaudamas armijoje gavo iš draugų adresą ir pradėjo susirašinėti su čia gyvenusia lietuvaite. Susitikę jaunuoliai vienas kitam patiko, tad netrukus pora susituokė.
Nuo 1960ųjų kartu gyvenanti pora iš pradžių būstą nuomojosi, vėliau gavo butą. M. Ivančenko pradėjo dirbti tuometinėje Viekšnių profesinėje technikos mokykloje. Darbas buvo susijęs su technika, o ta nuo mažens meną pažinusiam ir pamilusiam vaikinui nebuvusi prie širdies, tad susirado širdžiai priimtinesnį darbą Akmenės paminklų dirbtuvėse. Ten dailininkas apipavidalindavo paminklus, kalė raides, vėliau išmoko kalti ir portretus.
Gyventi nedideliame bute nebuvę patogu: dailininkui trūko erdvės, dirbtuvių, tad prieš dvidešimt metų Viekšniuose pasistatė erdvų namą, kurio viename kambarių sukaupė savo darbų kolekciją, o rūsyje įsirengė studiją.
AUGO MENIŠKOJE APLINKOJE
Nuo mažumės M. Ivančenko augo meniškoje aplinkoje: dailininkas mėgėjas buvo jo tėvas, dėdė, jų namuose nuolat rinkdavosi dailininkai, poetai, rašytojai. Viekšniškis prisimena, kad ateidavo ir senų menininkų, pažinojusių ar prisiminusių garsiuosius Repiną, Serovą. Pasak M. Ivančenkos, bohemiška aplinka ir formavo jį kaip būsimą dailininką.
Klausydamasis jų pokalbių, matydamas jų darbus, patį kūrybos procesą, jaunuolis įgijo nemažai žinių, patirties. Dažnai tėvas vasaromis rengdavo ir dailininkų, studentų, dėstytojų plenerus.
M. Ivančenko prisimena, kaip per žiemos atostogas jį kviesdavosi pažįstami žymūs profesoriai, o kadangi auditorijose tada studentų nebūdavo, jam leisdavo naudotis dailės studijomis, konsultuodavo. Dailininkas sako, kad jam labiau norėdavosi pavaikštinėti Kijevo gatvėmis, bet užsispyrę profesoriai to neleisdavo daryti.
PIEŠĖ IR ARMIJOJE
Mokykloje Michailas lankė meno būrelį, vėliau, jau tarnaudamas armijoje, trejus metus dirbo menininkų dirbtuvėse, kadangi reikėdavo apipavidalinti gausią agitacinę medžiagą.
Ten susipažino su tenykščiu garsiu dailininku, iš kurio sužinojo dar daugiau dailininko virtuvės paslapčių.
Po tarnybos jaunuolis buvo įstojęs į Maskvos Nadeždos Krupskajos liaudies universiteto Vaizduojamųjų menų fakultetą, bet mokslų ten nebaigė: pasimokęs tris kursus išvažiavo į Lietuvą.
Akmenės paminklų dirbtuvėse dailininkas išdirbo 30 metų. Visą tą laiką neapleido ir savo didžiojo pomėgio – tapybos.
Menininkas išbandė įvairiausią techniką: tapybą aliejiniais dažais, akvarelę, pieštuką, tušą, anglį, graviūrą akmenyje.
KAUPIA ETIUDŲ „BANKĄ“
Labiausiai viekšniškiui dailininkui patinka tapyti peizažus. Jis pasakoja, kad augo labai gražioje Ukrainos vietoje, tad idėjų, vaizdų paveikslams tikrai netrūko. „Tapiau ne iš atvirukų, o iš realių vaizdų. Didelės įtakos man turėjo rusų dailininkų „peredvižnikų“ mokykla, kurios atstovai taip pat tapė realistinius vaizdus“, – apie kūrybą pasakoja Michailas.
Beje, dailininkas džiaugiasi, kad jo įkvėpimui, darbui labai tinkamos ir Viekšnių apylinkės – čia gausu gražių, vaizdingų vietų.
Gamtoje padarytus etiudus M. Ivančenko vadina „menininkų banku“. Ypač šis „bankas“ naudingas žiemą, kada jame sukauptą medžiagą galima perkelti į drobes.
DAUGIAUSIA – IŠ NATŪROS
Daug viekšniškio kolekcijoje ir natiurmortų. Jie taip pat piešiami iš natūros. Tai įvairūs buities daiktai, dailininko atributai, vaisiai, daržovės. „Tinka viskas, ką žmona parneša iš parduotuvės ar patys užsiauginame darže, sode“, – šypsosi Michailas. Natiurmortus dailininkas tapo savo studijoje, kompoziciją sugalvoja pats.
M. Ivančenkos tapytuose portretuose – įvairūs veidai. Čia rasime ir giminių – senelių, tėvų, brolių, draugų ir šiaip pažįstamų žmonių, tarp kurių yra ir viekšniškių, veidus. Jie taip pat daugiausia tapyti iš natūros. Tik kai kurie – iš nuotraukų, kadangi savo akimis dailininkas jų nebepamatė.
Visi darbai vos telpa viename kambaryje. Dailininkas prašo nufotografuoti visas keturias paveikslais nukabinėtas sienas. Sako nusiųsiąs į Ukrainą trims ten gyvenantiems broliams, kad negalvotų, jog jis čia nieko neveikia.
MOKOSI IR VYRESNIEJI
Dailininko paveikslais papuoštos ir Ivančenkų namo sienos. Jis sako, kad paveikslai keičiasi, kadangi daug jų išdovanoja. „Esu pardavęs tik vieną kitą paveikslą, labiau patinka juos dovanoti. Be to, ir paveikslo kainą nustatyti labai sunku. Tapyba man – pomėgis, o ne pragyvenimo šaltinis“, – pasakoja Michailas.
Savo paveikslus dailininkas yra demonstravęs Klaipėdoje, Akmenėje, ne kartą ir įvairiose salėse Mažeikiuose, Viekšniuose.
Dirbti viekšniškis sakosi nenustojąs. Jis vadovaujasi devizu, jog tikras menininkas vakarykščiu darbu nepatenkintas. Ir dabar dailininkas stengiasi nuolat tobulėti: renka įvairią medžiagą apie savo kolegas, tapybos techniką. „Mene ir seniai, ir jauni – visada mokiniai“, – cituoja Kramskojaus žodžius Michailas.
Todėl jis nė kiek nesistebi, kad pasisemti patirties, pasimokyti pas jį ateina ne tik Viekšnių meno mokyklos moksleiviai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės.
KAUPIA ĮVAIRIĄ MEDŽIAGĄ
Dailininko studija – savotiškas muziejus. Čia telpa ir jo gimtosios Ukrainos simbolika, nemaža biblioteka apie dailininkus, užrašai su įžymių žmonių pasisakymais apie meną, senos giminių nuotraukos, jo mokytojų, draugų tapyti paveikslai, net paties aštuntoje ar devintoje klasėje pieštas peizažas.
Studija, pasak dailininko, turi vieną trūkumą – čia mažai natūralios šviesos, nes labai maži langeliai.
Michailas kruopščiai kaupia ir iš spaudos surinktą medžiagą, susijusią su menu. Mažeikiškį fotomenininką Joną Strazdauską viekšniškis vadina savo „neakivaizdiniu draugu“, vadina idealu ir rodo aplanką, kuriame sudėtos iš laikraščių iškirptos jo meninės nuotraukos, straipsniai, fotografo išleisti atvirukų rinkiniai.
KVIEČIA PASIPRAKTIKUOTI
Apie kūrybą dailininkas sako, kad tai – nelengvas procesas.
„Kiekvienas paveikslas turi savo istoriją. Būna dienų, kai, pagautas įkvėpimo, pradėjęs tapyti paveikslą, jį ir baigi. Būna ir taip, kad tenka kankintis: terliojies, terliojies ir niekaip negali pabaigti.
Paveikslas turi pereiti per širdį, vėliau per protą ir tik tada pasiekti ranką. Geriausiai tapyti kaip impresionistams: pagauni pirmąjį įspūdį ir viskas, kol neišblėso, atsiranda paveiksle“, – dalijasi patirtimi M. Ivančenko.
Piešdamas dailininkas įsijungia muziką. Daugiausia tai būna klasika, trankių ritmų sako nemėgstąs. Ukrainietė Ruslana, anot jo, nors ir tapo tautos didvyre, bet įkvėpimo kūrybai jos dainos neteikia.
Dailininkas rodo studijoje esančius šešis molbertus. Norintys gali prie jų išbandyti savo ranką, o jis niekada nepagailėsiąs patarimų.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Nors pirmasis būsimojo dailininko mokytojas buvo tėvas, M. Ivančenko sako, kad jų darbų stiliai skiriasi.
