Viekšnių gatvė atsirado iš Viekšnių–Leckavos vieškelio

Tęsinys. Pradžia Nr. 79 (9315)

APIE PIRMĄJĮ LIETUVIŲ
BRAVORĄ
RAŠĖ PRIEŠKARIO SPAUDA
Laikui bėgant susikaupė naujos informacijos apie nepriklausomoje prieškario Lietuvoje Viekšnių gatvėje įsikūrusį brolių Šadauskų alaus bravorą. Puikią šios įmonės charakteristiką pateikia tais metais leistas vakarų Žemaitijos savaitraštis „Vakarai“, kurio vienas numeris, skirtas Mažeikiams, saugomas Mažeikių muziejaus archyve. 1937 metų gegužės 5 dienos numeryje išspausdintame straipsnyje „Lietuvių kaimas – lietuvių miestas“ apie bravorą rašoma:

„Jo kūrimosi istorija parodo, kad ne didžia valiuta, bet sumanumu galima pasiekti ekonominio gerbūvio. 1931 m. birželio 15 d. Broliai Šadauskai nuperka likviduojamą degtukų fabriką ir pradeda ruoštis alaus pramonės gamybai, kur ir 1932 m. spalių 25 d. įsteigia Pirmą Lietuvių Brolių Šadauskų Alaus Bravorą. Sunkios buvo pirmosios dienos. Ne kartą tekdavo ir patiems savininkams alų gabenti į miestą ar pristatyti restoranų savininkams. Daugumas stebėjosi Br. Šadauskų padaryta rizika, nes manė, kad lietuvis verslui netinka. Net kai kurie komikai bravoro įsikūrimo proga patalpino laikraštyje dainelę, kurios vieną posmą, kaipo charakteringesnį, paminėsiu:
„Kas iš lietuvių vyžuočių,
Ar jie gali ką gaminti,
Ar jie turi šviesią mintį,
Komercinį vikrų protą?“
Šiandien jau Mažeikių alaus bravoras turi keturis alaus urmo sandėlius: Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje ir Pasvalyje. Be to, nuosavus 6 restoranus, 10 barų ir ne mažą skaičių alinių. Vasaros metu Palangoje Br. Šadauskų Alaus Baras turi ypatingo pasisekimo. Jis nedalyvauja alaus bravorų sąjungoje, ir, neįeidamas į sindikatą, žemina vartotojams alaus kainas, tuo priversdamas pasekti ir kitus bravorus… Broliai Šadauskai savo patiektus argumentus pradeda įgyvendinti, atpigindami vieną alaus rūšį net iki 40 centų už bonką.“

ALAUS BRAVORAS
PRIKLAUSĖ PENKIEMS
BROLIAMS
Jeigu iki šiol oficialūs šaltiniai teigė, kad brolių Šadauskų alaus bravoro savininkai buvo du broliai: Ildefonsas ir Anicetas (Ildefonsas – steigėjas), tai dabar žinoma, kad buvo dar trys broliai, kurie taip pat buvo bravoro dalininkai.
Mažeikiškis Petras Žulpa, kurio tėtis Povilas Žulpa bravore dirbo nuo pat jo įsikūrimo, atsitiktinai susitiko savo seną pažįstamą Vladą Šimkų, daugiau kaip 40 metų gyvenantį Mažeikiuose, ir išsikalbėjo apie Šadauskų giminę. Vladas papasakojo, kad prieš kelerius metus gydėsi Mažeikių ligoninėje, kur susipažino su palatos kaimynu Dionyzu Šadausku. Pastarasis pasipasakojo, kad gyvenąs Griežės kaime ir ūkininkaująs susigrąžintoje tėvo Napoleono Šadausko žemėje. Paaiškėjo, kad jo tėvas yra vienas iš penkių brolių Šadauskų, buvusių bravoro savininkų.
Tada Petras Žiulpa nusprendė nuvažiuoti į Griežę, aplankyti Dionyzą ir daugiau sužinoti apie šios šeimos likimą. Jam pavyko nemažai išsiaiškinti.
Dionyzo seneliai Mykolas ir Rozalija turėjo aštuonis vaikus: 5 sūnus ir 3 dukras. Vyriausiasis iš sūnų, gimęs 1899-aisiais, buvo Alfonsas, pora metų jaunesnis – Ildefonsas, po ketverių metų gimė Napoleonas, dar po dvejų – Anicetas ir 1912 metais pasaulį išvydo jauniausias Šadauskų sūnus Konstantinas. Tarp sūnų dar buvo ir dukros Emilija, Podencija ir Natalija. Anot Dionyzo, visi jo dėdės, taip pat ir tėtis, buvę bravoro savininkai arba dalininkai.
Dionyzo tėvai Napoleonas ir Emilija turėjo dvi dukras ir sūnų: Iloną, Dionyzą ir Liudą. Prieš karą šeima gyveno Mažeikiuose ir turėjo savo namus Tirkšlių gatvėje. Sovietiniais laikais tame name buvo įsikūręs Plungės dailės kombinato „Minija“ filialas (dabar – Tirkšlių g. 12 ir 14).
KARAS AMŽIAMS
IŠSKYRĖ BROLIUS
1940aisiais, prieš prasidedant karui ir dar neužėjus rusams, Ildefonsas, Anicetas ir Konstantinas pasitraukė į JAV. Alfonsas ir Napoleonas netikėjo, kad Tėvynėje jiems kas nors galėtų grėsti, ir pasiliko Mažeikiuose. Bravoras toliau dirbo, o 1940-ųjų gegužės 1-ąją abu broliai dalyvavo šventiniame parade. Tačiau, atrodo, ir jų lojalumas sovietinei valdžiai nelabai padėjo. 1941-ųjų birželio 14-ąją juos su visomis šeimomis sukišo į gyvulinius vagonus, ir sąstatas iš Mažeikių išdundėjo į Rytus. Dionyzui tada tebuvo tik dveji metukai.
Tremtinius išvežė į Krasnojarsko srities lagerius. Abu broliai, Alfonsas ir Napoleonas, buvo atskirti nuo savo šeimų ir atsidūrė kitame lageryje. 1943-iaisiais Napoleonas, nesulaukęs nė keturiasdešimties, ten ir mirė. Po metų paskui jį iškeliavo ir keleriais metais vyresnis Alfonsas. Tais pačiais 1944-aisiais savo mamą, brolį ir tremtyje gimusią Liudą paliko šešerių metukų Ilona. Jie Dionyzo atmintyje išliko kaip tikri Sibiro kankiniai.
Dionyzas buvo labai gabus vaikas. Baigęs žemės ūkio mokyklą, tarnavo sovietinėje armijoje, o vėliau sugebėjo įgyti ir aukštąjį išsilavinimą. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Druskininkuose. Netekusi vyro Dionyzo mama ištekėjo už karo dalyvio ruso, kuris kariavo Baltijos šalyse ir savo akimis matė, kokie „buržujai“ gyveno Lietuvoje. Naujojoje šeimoje gimė dar trys vaikai. Mama taip ir liko Rusijoje. Ten ji ir palaidota.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Dionyzas susigrąžino dalį tėvo žemės, ir nuo 1992 metų su žmona ūkininkauja Griežėje. Jie turi apie 70 hektarų žemės, laiko per 20 melžiamų karvių, telyčių. Užaugino ir ištekino dukrą, kuri su šeima gyvena Mažeikiuose ir augina Dionyzo anūkę.

AUKSINUKŲ
LIKIMAS NEŽINOMAS
P. Žulpa papasakojo dar vieną įdomią detalę, kurią jis įsiminė iš savo tėvo pasakojimų apie Šadauskų alaus bravorą. Prieš karą jie gyvenę Sausio gatvėje, kuri taip vadinosi iki 1948 metų (dabar – Valstiečių). Kaimynuose buvo įsikūręs mūrininkas Vincentas Šiaulys. Jis turėjo draugą, taip pat mūrininką, Domininką Dvariškį. Dabar jie abu jau mirę. Vyrai 1931 metais su kitais darbininkais statė alaus bravorą. Mūrininkai darbavosi klojant pastatų pamatus, mūrijo sienas, atliko kitus mūro darbus.
Kartą jie Povilui Žulpai pasipasakoję, kad užėjus rusams, bravoro savininkai Šadauskai paprašę jų vienoje iš pastato sienų iškalti nišą ir joje įmūryti Šadauskų brangenybes: caro auksinukus ir aukso lydinius. Visas šis turtas buvęs sudėtas į nedidelį metalinį seifą, kurį suvirinęs P. Žulpa.
Anot sūnaus Petro, jo tėčio vaikystė buvusi labai sunki, tad jis buvo baigęs tik vieną skyrių. Nežiūrint to, kaip konstruktorius, neturėjęs sau lygių, buvęs visų metalo amatų meistras ir auksarankis.
Grįžtant prie Šadauskų auksinukų, koks tolimesnis šio turto likimas, nežinoma.

Nuotr. iš Dionyzo Šadausko ir Mažeikių muziejaus archyvų:
1. Šios nuotraukos kitoje pusėje Napoleono ranka užrašyta: „Kur užkalti langai, tai bus bravoro dirbtuvių skyriai, o apačioje – daigyklos ir kiti bravoro trobesiai. O kur matyti stovi ant mūro daug vyrų, ten ir aš esu. Tai moderniška visoj Lietuvoj salyklos džiovykla“.
1934–1935 metai.

2. Alaus bravoro kontoros tarnautojai, tarp jų keturi broliai Šadauskai. Bravoro įsteigėjas Ildefonsas (sėdi centre) ir Napoleonas (pirmas iš dešinės). 1934–1935 metai.

3. Brolių Šadauskų alaus bravore švenčiamas penkerių metų jubiliejus. Ąžuolinėse statinėse (pirmame plane) buvo laikomas pardavimui skirtas alus. Jose matomos varinės dviejų cilindrų pompos – Povilo Žulpos darbas. Šiomis pompomis labai sparčiai į bokalus buvo pumpuojamas alus.