Vienas vardas – Lietuva, skelbė ir mažeikiškis

Po „Tūkstantmečio odisėjos“ į Lietuvą sekmadienį grįžta jachta „Ambersail“. Vienuolika jachtos įgulų plaukė aplink pasaulį ir kvietė viso pasaulio lietuvius švęsti Lietuvos tūkstantmetį.
Tarp 120 buriuotojų – ir daugelį metų Mažeikiuose gyvenęs Kastytis Bartusevičius.


TRADICINĖ
DUOKLĖ
VANDENYNUI
„Jokių didvyriškumų neįvyko. Tiesiog sulipome visi į laivą, atsirišome ir perplaukėme,“ – nenorėdamas prisiimti didvyrio nuopelnų šmaikštavo K. Bartusevičius, jachtų uosto Klaipėdoje kapitonas.
Vyriškis su kitais bendražygiais dalyvavo devintajame etape ir savo kelionę Tūkstantmečio odisėjoje pradėjo Kanadoje. Lietuvių vienybės ambasadoriai išvyko iš Halifakso uosto, turinčio liūdną istoriją.
XX a. pradžioje Halifakso įlankoje susidūrė du didžiuliai kariniai laivai, ir miestas buvo nušluotas nuo žemės. Į šį miestą atplukdė iš skęstančio „Titaniko“ išgelbėtus keleivius.
„Spėjome išplaukti iš Halifakso įlankos į Atlantą ir gavome viską pagal programą: maksimaliai vėjo, maksimaliai bangų,“ – kelionės pradžią prisiminė K. Bartusevičius.
Prieš išplaukdami, vyrai tradiciškai atidavė duoklę jėgoms – vandenų dievui Neptūnui ir Vėjų dievui.
„Toks prietaras, reikia gerbti tas jėgas. Nežinau, ar jos ten yra, ar jos veikia, bet kai įpili lašelį viskio joms, viskas turi būti gerai,“ – nusišypsojo K. Bartusevičius.
Beje, negalima sumaišyti, į kurią pusę kam šliukštelėti: kai žiūrima jachtai į pirmagalį, per dešinį bortą pilama Neptūnui, o per kairį – Vėjų dievui.
GYVENIMAS
KAS KETURIAS
VALANDAS
Mažeikių Gabijos gimnaziją baigęs ir čia keletą metų mokytojavęs K. Bartusevičius „su tom paklodėm po marias ir po jūras“ laksto jau daugiau nei trisdešimt metų.
Tūkstantmečio odisėjos jachtoje mažeikiškis ėjo pamainos vado pareigas: kai kitos dvi pamainos ilsisi, viena yra atsakinga už laivą.
„Visas gyvenimas vyksta kas keturias valandas: keturias valandas budi, vesdamas jachtą, po to tiek pat viena akim ilsiesi ir tik kai ateina dar kita komanda, tada gali ramiai miegoti keturias valandas. Jeigu būna situacijų, kai reikia daug fizinių jėgų, tai visi keliasi ir dirba, nežiūri, ar tavo budėjimas, ar poilsis,“ – sakė jachtos kapitono diplomą turintis, penkerius metus Klaipėdoje gyvenantis buriuotojas, kuris gali valdyti 25 metrų ilgio jachtą su neriboto ploto burėmis.
K. Bartusevičius prisiminė, kad per jo ketvertuko budėjimus jachta buvo pasiekusi trisdešimties mazgų greitį (54 km/val.).
„Matomumas priekyje nulinis, ir tas daiktas (jachta – K. V.), sveriantis šešiolika tonų, lekia tokiu greičiu, – įspūdžiais dalijosi vyriškis. – Jei koks laivas turi navigacinę sistemą, jį matome. O jei kur miegotų banginis? Mes jo tikrai nematytume. O banginiai miega paviršiuje ir miegodami į nieką nereaguoja, nieko negirdi – tikrai nepasitrauktų. Jie sveria iki trisdešimt tonų, tad jeigu mes į jį būtume įpuolę, turbūt aš čia nekalbėčiau.“
NUOLAT LYDĖJO DELFINAI
Aplink pasaulį plaukusios jachtos įgula matė ne tik banginių. Vyrus nuolat lydėjo delfinai ir vėžliai.
„Dar tokie stebuklai plaukiojo – vadinamieji portugališkieji laiveliai. Tokios medūzos, kurios virš vandens turi pūslę, ji išsipučia ir ją neša vėjas. Ji pati sugeba reguliuoti plaukimo kryptį. Atrodo, mažytė, bet po vandeniu turi iki dvidešimt penkių metrų ilgio ūsus,“ – gražų vaizdą vandenyne prisiminė jachtos pamainos vadas ir pridūrė, kad medūzų prisilietimas prie žmogaus kūno sukeltų sveikatos negalavimų.
Nuo pat išplaukimo iš Halifakso, vyrai į vandenis buvo išmetę meškeres. Jachtų uosto kapitonas K. Bartusevičius prisiminė skanią, šviežią žuvienę – ją koku vadinamas laivo virėjas virė iš pagautų tunų. Vyrai sudorojo du penkiakilograminius tunus. Ir ne tik žuvienę virė, bet ir marinavo, ir kepė – visaip, kaip išmanė.
Jau įsivaizduojate, kur kokas gamino valgį? Virtuvę? Nieko panašaus. Dvylikos žmonių įgulą maitino viryklė su vienu degikliu maistui.
IR AUDROS, IR ŠTILIS
Rodydamas įgulos kelionės nuotraukas, kuriose jachta užfiksuota audros metu, K. Bartusevičius nusijuokia – čia nieko ekstremalaus.
„Atlanto vandenyne bangos tikrai švelnios – tik kokių 10–12 metrų aukščio, – buriuotojams įprastą vaizdą komentavo kraštietis. – O štai Viduržemio jūroje gavome labai skaudžiai. Naktį tiek buvo vėjo, kad teko tvarkyti viską paeiliui.“
Lietuvos vardo tūkstantmetį pažyminčioje kelionėje buriuotojams kliuvo ne tik palankaus ar audringo vėjo, bet ir štilio. K. Bartusevičius krenkšteli – buriuotojams tai dar baisiau nei audringa jūra.
„Sėdi antra para kažkur Atlanto vandenyne be jokio vėjo. Burzgini pusantros paros su motoru apie dešimt kilometrų per valandą greičiu. Ar čia gali būti malonu?“ – klausė jūreivis.
SUTIKO IR PAŽĮSTAMŲ
K. Bartusevičius kartu su savo bendrakeleiviais uždarė ratą aplink pasaulį – grįždami jie kirto tą pačią koordinatę, kurią jachta kirto išplaukdama. Jie nuplaukė arti trijų tūkstančių jūrmylių (daugiau kaip penkis tūkstančius kilometrų).
Mažeikiškis nusijuokė – visos kelionės metu piratų sutikti neteko. Bet kartą juokais planavo patys tokiais tapti. Plaukdami į Azorų salas, iki Portugalijos likus pusantro tūkstančio kilometrų, vyrai juokavo, kad reikėtų nuplaukti į kokią salą, ten iškelti Lietuvos vėliavą ir pasisavinti ją.
Tačiau susitikimuose su tolimų šalių gyventojais įgulos nariai netikėtai sutiko ir pažįstamų žmonių. Vyriškis prisiminė moterį Kanadoje.
„Ateinu iš ryto į laivą, o viena moteris ir klausia – kuris iš jūsų yra Kastytis? Sakau – mes du esam. O tas Kastytis, kurio žmona mokytoja Nadžima, – klausia. Na, aš, sakau. Pasirodo, dvylika metų čia gyvenanti moteris pažinojo mano žmoną, tad linkėjimus perdavė,“ – nusišypsojo mažeikiškis.
NE TIK DŽIAUGĖSI,
BET IR SKUNDĖSI
Naujosios Škotijos provincijoje, Halifakse, pirmiau mažeikiškio plaukusios įgulos didelis būrys lietuvių nepasitiko – buvo žinoma, kad čia gyvena tik dvi lietuvių šeimos. Tačiau vietinei žiniasklaidai paskelbus apie artėjančią kilnios misijos vedamą lietuvių jachtą, jos pasitikti atėjo daugiau žmonių nei tikėtasi.
„Jie prisistatinėjo: aš Džozefas, prieš tai buvau Juozapavičius, ir panašiai. Kone visi pirmųjų lietuvių emigrantų palikuonys. Jie prisiminė savo šaknis, mus glėbesčiavo, mes jautėmės labai reikalingi,“ – įspūdžiais dalijosi buriuotojas.
Čia sutikti lietuviai skundėsi, kad vietiniai labai sunkiai įsileidžia imigrantus į savo visuomeninį gyvenimą. Šeima turinti pragyventi tris kartas, kol jos palikuonys priimami lyg savi. Čia gyvena labai konservatyvūs žmonės.
Ne ką lengviau ir vadinamiesiems ekonominiams emigrantams Europoje. Almerijoje buriuotojus pasitiko didelis būrys lietuvių. Po Ispanijos saule gyvenantys tautiečiai nesidžiaugė lengvu gyvenimu. Daugelis atsidūsėję prasitardavo, kad mielai grįžtų į gimtinę, tačiau naujoje šalyje juos laiko įsipareigojimai – dauguma gyvenimą kūrėsi ant paskolų pamatų.
SUTIKIMAI UOSTE…
SUREŽISUOTI
Tiesa, jachtos „Ambersail“ vienas iš pamainos vadų K. Bartusevičius prisipažino – beveik visi įgulos sutikimai visuose aplankytuose uostuose buvo… surežisuoti.
„Visada jachta atplaukdavo į tašką greičiau negu reikia. O visi lietuvių bendruomenių atstovai, miesto vadovai turi pasiruošti sutikimui, susirenka laiku… Tad prieš paskirtą laiką išplaukiame, pasikeliame bures, ir lyg viskas gražiai vyktų pagal planą – atplaukiame laiku,“ – nusijuokia K. Bartusevičius.
Nors visų uostų administracijos stebėjosi ir teiravosi, kas čia per pasaulinis projektas, sutelkiantis tiek daug žmonių, K. Bartusevičius paaiškina, kad projektą vykdė tik trys etatiniai viešosios įstaigos darbuotojai.
Visa kita paremta geranoriškumu ir širdyje jaučiama vienybe – verta paminėti Lietuvos tūkstantmetį. Tokių buvo dvidešimt kranto savanorių ir šimtas dvidešimt buriuotojų, vykdančių tą tikrąjį žygį.
K. Bartusevičius patikino – projekto pasisekimas užsienyje buvo didžiulis. Juos ne tik dėmesiu apipildavo vietinė žiniasklaida, bet į susitikimą uoste atvykdavo lietuviai iš viso krašto, kad ir kur toli begyventų.
Kodėl? Jachtos kapitonas mano, kad užsienyje gyvenantiems lietuviams buvo labai svarbu pajusti vienybę, jiems svarbu pabūti Lietuvos „žemėje“ – juk laivas yra Lietuvos teritorija.
PRIEŠ KARALIENĘ –
ATSIPALAIDAVUS
Projekto organizatoriai vasario 16ąją sumanė išskleisti trispalvę Horno rage (Pietų Amerikos kyšulys, esantis Horno salelėje, skiriančioje Ramųjį ir Atlanto vandenynus).
Pašnekovas patikino, kad apiplaukti šią vietą – visų buriuotojų svajonė.
„Jeigu apiplauki Horno ragą, tai turi teisę įsisegti auskarą į dešinę ausį ir prieš Anglijos karalienę sėdėti užsimetęs koją ant kojos, arba prie stalo sėdėti ranka pasirėmus smakrą,“ – dar vieną prietarą įvardijo K. Bartusevičius.
Jis nusikvatojo – dėl šios priežasties visi buriuotojai labai veržėsi plaukti šiame etape. Tačiau su „Ambersail“ Horno ragą apiplaukė tik septintajame etape dalyvavęs dvyliktukas.
Tiesa, jachta iškyšulį apiplaukė ir antrą kartą – tuokart plaukė visų etapų kapitonai. Jie į Pietų Ameriką atskrido vien tam, kad įgytų visas aukščiau išvardintas privilegijas.
BE VALSTYBĖS LĖŠŲ
Nuo Tūkstantmečio odisėjos idėjos per vieną iš ataskaitinių buriuotojų susirinkimų iki jos įgyvendinimo pradžios praėjo septyni mėnesiai. Praėjusių metų spalio pradžioje išplaukusi jachta kol kas iš Valstybės nesulaukė nė vieno lito – viskas iš organizatorių ir specialiojo fondo lėšų.
Projektą iniciatoriai pristatė Prezidentui Valdui Adamkui, jachtos kapitonai paprašė leidimo į susitikimus su pasaulio lietuviais vežtis Prezidento vėliavą.
Vietoj Prezidento darbotvarkėje suplanuoto pusvalandinio vizito, buriuotojai pas Valstybės vadovą svečiavosi dvi valandas.
„Adamkus buvo didžiai nustebęs, kad dar yra tokių iniciatyvų. Ir kad jo niekas neskubėjo prašyti pinigų – tas labiausiai Prezidentui įstrigo,“ – apie susitikimą su kadencija baigiančiu šalies vadovu pasakojo mūsų kraštietis.
HIMNĄ GIEDOS
VISI PASAULIO LIETUVIAI
Jau šį sekmadienį, Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse, lietuvių vedama visą pasaulį apiplaukusi jachta „Ambersail“ grįš namo. Lietuvos ambasadoriais tapę buriuotojai penkiuose žemynuose dvidešimtyje šalių aplankė dvidešimt šešias pasaulio lietuvių bendruomenes.
Vienuolika jachtos buriuotojų įgulų įveikė daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių jūrmylių.
Visų įgulų buriuotojai atliko savo misiją – pakvietė visus pasaulio lietuvius šventei ir darbui Tėvynės labui.
Tūkstantmečio odisėjos „užtvirtinimui“ buriuotojai kviečia visus pasaulio lietuvius vieningai susiburti „Tautiškai giesmei“. Kad ir kur būtumėte – šeimoje, gamtoje, darbe – sekmadienį devintą valandą vakaro esate kviečiami atsistoti ir sugiedoti Lietuvos himną.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo.:Visuose uostuose sutikti lietuviai norėjo pabūti Lietuvos „žemėje“ – laivas yra Lietuvos teritorija. Įgula su Halifakso lietuviais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto