Smulkutė, inteligentiška Bronislava Aleksaitytė iš Viekšnių miestelio – labai miela, maloni ir šilta moteris.
Praėjusią vasarą atšventusi savo 95-ąjį gimtadienį ir 2003-aisiais išleidusi eilėraščių rinkinį „Zanavykės godos“, sesuo vienuolė mažumėlę skundžiasi pablogėjusia atmintimi, tačiau vis dar greita, energinga ir neprarandanti humoro jausmo.
VAIKYSTĖ
„Ne tiems rašau, kas lėbauja ir šoka, bet tiems, kas braukia nuo kaktos rasas“, – paprašyta prisiminti savo pirmąjį eilėraštį, kiek pamąsčiusi sueiliuoja Bronislava. Šios eilutės, parašytos dar vaikystėje, – tarsi jos visos kūrybos pagrindinė mintis. Anot jos, ji mokanti rašyti tiktai vargo žmogui, panašiam kaip ir pati. Poetė savo kūrybos neskiria dideliems žmonėms, nes jie priklauso ne jos pasauliui.
Suvalkietė, gimusi Baltrušių kaime, Šakių rajone, Bronelė, kaip ją ir šiandien vadina jos gyvenimo draugės seserys vienuolės, užaugo 15 vaikų šeimoje, nors penki mirė dar maži. Bronelė buvo šeimoje pagrandukas, o kaip mažiausia, labiausiai mylima ir lepinama. Ji mano, kad tai jai išėję ne į naudą, nes išlepintas žmogus būna nepraktiškas.
Eilėraščius pradėjo rašyti ir spausdinti sienlaikraščiuose būdama 12-14 metų. Užlipusi ant verandos stogo ji žiūrėdavo į mėnulį, ir taip gimdavo melancholiškos eilės. Tarp keturiolikos tvenkinių užaugusi kaimo mergaitė labai mylėjo gamtą, todėl ir jos eilėse daug gamtos motyvų.
Kodėl tarp keturiolikos tvenkinių? Bronelė pasakoja, kad caro laikais buvusi visai kitokia ūkių valdymo sistema. Ūkiai buvę susispietę į vieną vietą, kiekvienam jų priklausę po tvenkinį. Kai ūkiai skirstėsi, tai Aleksaičių šeimai atitekę tie visi tvenkiniai ir per 60 margų žemės (per 34 hektarus).
Taigi nuo pat mažens Aleksaičiukai buvo pripratę maudytis ir nardyti.
Į VIENUOLĖS KELIĄ PAKVIETĖ DIEVAS
Kas Bronelę paskatino pasukti Dievo keliu? 1929-aisiais ji jau buvo baigusi keturmetę aukštesniąją Sodininkystės ir daržininkystės mokyklą. Anot jos pačios, buvusi linksma, gyva, mėgstanti šokti, „nešpėtnos“ išvaizdos, tad baigus tokią mokyklą, ateitis buvo viliojanti. Tačiau buvo kažkas, vertęs ją vis dažniau susimąstyti, atsiskyrus nuo kitų svajoti. Mergina pamėgo vienatvę, pajuto ilgesį kažko kilnaus ir gražaus. „Jei kas užsimindavo ar klausdavo apie „ženybas“, tai aš tokias užuominas priimdavai kaip įžeidimą“, – sako Bronislava.
Mergina troško padėti žmonėms. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ji, išgirdusi Dievo kvietimą, nuėjo šiuo keliu.
Sesuo vienuolė sugrįžta į paauglystę ir prisimena vieną nutikimą, kuris jau tada privertė ją į save pažvelgti kitomis akimis. Būdama 15-16 metų ir besimokydama kartu su berniukais, ji, kaip ir kitos mergaitės, nevengė flirto, mėgo šokti ratelius ir kitokius šokius. Kartą ji šoko su vienu savo bendraklasiu. Atsidūrus taip arti vienas kito, Bronelei staiga dingtelėjo, kad tai – vyriškis. Nuo tos minties ją nupurtė: „Kaip aš, mergaitė, galiu drįsti būti taip arti berniuko?“ Jeigu iki tol jai buvo tas pats – berniukas ar mergaitė šalia jos, tai nuo to karto ji pamiršo tokius šokius.
JOS MISIJA BUVO PADĖTI ŽMONĖMS
Priklausydama Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijai, kaip ir kitos seserys vienuolės, B. Aleksaitytė niekada nenešiojo specialaus apdaro – vienuoliško abito. Tai susiję su jų pagrindiniu tikslu – padėti žmonėms. Atlikti šios misijos vienuolės negali užsidariusios vienuolyne. Jos turi būti tarp žmonių, kuriems tarnauti paskyrė save.
Visą gyvenimą Bronislava dirbo kaip ir pasaulietės moterys, pagal savo specialybę. Prieš pat karą baigusi Kaune Carito socialinę dvimetę mokyklą, dirbo Biržų vaikų darželyje. Po karo – Druskininkų sanatorijose, o dar vėliau – Lazdijų rajone Gerdašių bažnytkaimio vargonininke.
Nuo 1975 metų Bronislava gyvena Viekšniuose ir dabar, kaip ir kitos seserys vienuolės, būdama pensininkė, tvarko aplinką, puoselėja gėles, prie namų esančiame darželyje augina daržoves.
POEZIJAI LIKO IŠTIKIMA IKI DABAR
Teiraujamės Bronislavos, iš kur tas polinkis kurti eiles. Gal seneliai, tėvai, broliai ir seserys taip pat turėjo tokį talentą? Pasak poetės, mamytės tėvelio raštas buvęs labai gražus. Jis turėjęs polinkį literatūrai ir bandęs savo jėgas prozoje. Netgi buvęs parašęs knygą, tačiau, ko gero, ji liks tik rankraštis.
Sesuo Antanina baigė humanitarinius mokslus, ištekėjo už rašytojo Prano Penkaičio ir prieš Antrąjį pasaulinį karą su juo pasitraukusi į Vokietiją apsigyveno Leipcige.
Pradėjusi kurti vaikystėje, Bronelė eiles rašo ir dabar. Jos eilėraščiai spausdinami ne tik rajono spaudoje, bet ir lietuvių laikraščiuose Bradforde (Anglija), Freiburge (Vokietija). Labai dažnai, sako ji, tekdavę rašyti proginius eilėraščius arba prašomai kitų. Poetė su meile kalba apie Salomėją Nėrį, jos širdies poeziją, tačiau pati rašo ne tik lyrines, bet ir humoristines bei satyrines eiles.
…Gražiai Viekšnių muziejuje birželio 14-ąją buvo paminėtas literatų sambūrio „Vinkšnelė“ vyriausios narės Bronislavos Aleksaitytės garbingas jubiliejus.
Poetę sveikino Carito moterys, Viekšnių bibliotekos darbuotojos, Marijos legiono narės, ateitininkai, daug ją pažįstančių ir gerbiančių žmonių.
Sigito STRAZDAUSKO ir asmeninio albumo nuotr.
