Vietoj šautuvo – paukštis

Medžioklė be šautuvo. Medžiojama ne tam, kad grobį suvalgytum ar pamaitintum šeimyną.
Mežioklės „įrankis“ – gyvas, sparnuotas ir reikalaujantis ne tik ypatingos priežiūros, bet ir kontakto, jo pagarbą, pripažinimą reikia pelnyti. Išdidus karališkas paukštis, kažkada tarnavęs karaliams, kunigaikščiams, didžiūnams.
Kalbame apie sakalų medžioklę.
Tokios išskirtinės medžioklės entuziastų yra ir mūsų rajone.

PADĖJO TARPTAUTINĖ
ORGANIZACIJA
Dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais sakalininkystė bei medžioklė su paukščiais buvo ypač populiari. Prijungus mūsų šalį prie Rusijos buvo pasirinkta visai kita medžioklės kryptis – stambiųjų kanopinių gyvūnų medžioklė šaunamaisiais ginklais, o sakalininkystė buvo užmiršta.
„Prieš dešimtmetį baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją, mano specializacija – medžioklės žinovas. Kadangi paukščiais domėjausi nuo mokyklos laikų, buvau ornitologijos draugijos narys, todėl norėjau ir toliau nenutolti nuo paukščių.
Atsirado bendraminčių, tačiau nežinojome nuo ko pradėti, kur gauti bent kokios informacijos“, – pasakojo vienas iš klubo aktyvistų Darius Daugėla.
Entuziastai kreipėsi pagalbos į tuometinę Gamtos apsaugos ministeriją, susirado nemažai klubų kitose šalyse adresų.
„Kreipėmės į visus mums žinomus klubus dėl pagalbos, bet atsakė tik vienas – Tarptautinės sakalininkų organizacijos prezidentas belgas, kuris pasiūlė susitikti Baltarusijoje.
Šis susitikimas ir tapo postūmiu tolesnei veiklai – belgas mums padovanojo pirmąją knygą apie sakalininkystę, nurodė tolesnio ieškojimo kryptis bei adresus“, – prisiminė sakalininkas.
TIKSLAS –
ATKURTI POPULIACIJĄ
Lietuvoje tuo metu bendraminčiai vienas apie kitą nieko nežinojo, paskelbus apie steigiamąjį klubo susirinkimą, į jį susirinko apie dvidešimt žmonių.
Pasak D. Daugėlos, kadangi jis buvo vienas iš klubo steigimo iniciatorių, buvo nuspręsta, kad klubas bus registruotas Viekšniuose.
„Šiuo metu klube likome septyniese, esame išsibarstę po visą Lietuvą. Daugelis tokio laisvalaikio mėgėjų išvyko gyventi į užsienį. Mūsų tikslas liko tas pats – medžioklės su plėšriaisiais paukščiais populiarinimas, jų veisimas“, – sakė Darius.
Šiuo metu viekšniškis teikia informaciją bei palaiko ryšius su klaipėdiečiu Viliumi Baranausku, kuris įkūrė Sakalo keleivio sugrąžinimo fondą. Fondas ėmėsi aktyvios veiklos.
„Dėl besaikio pesticidų naudojimo sovietiniais laikais sakalas keleivis buvo išnykęs: jo kiaušinio lukštai nuo chemikalų tapo trapūs ir perėdami paukščiai juos sumindavo. JAV jau atkūrė šios sakalo rūšies populiaciją, tai bandoma atlikti Vokietijoje bei Lenkijoje. Lietuvoje fiksuojami migruojantys pavieniai sakalai keleiviai, bet norime, kad mūsų vaikai retesnius paukščius galėtų pažinti ne tik pagal nuotraukas vadovėliuose“, – sakė pašnekovas.
MEDŽIOJA
VARNINIUS PAUKŠČIUS
Viekšniškis jau septintus metus laiko vanagą – tris vienų metų sulaukusius paukščius lietuviams padovanojo Vengrijos bendraminčiai.
„Vanagas – tai tas pats, kas šuo. Jį reikia laikyti voljere, kasdien bendrauti, treniruoti: iš pradžių pratinti prie rankos, po to jau kviesti per atstumą. Dabar, kaip ir šuo, vanagas mane jau atpažįsta ir laiko savo šeimininku“, – sakė gamtos mylėtojas.
Rudenį šis paukštis sveria apie aštuonis šimtus gramų, yra šeriamas graužikais (pelės, žiurkės), mėgsta vienadienius viščiukus, jautieną bei arklieną. Pasak Dariaus, yra paplitusi nuomonė, kad sakalas ar vanagas kainuoja didelius pinigus, brangus jų išlaikymas, tačiau tai netiesa: medžioklinis paukštis kainuoja tiek, kiek geras medžioklinis šuo.
„Mano vanagas yra pripratintas varninių paukščių medžioklei, t. y. medžioti varnas, kovus, kitus paukščius, kurie skraido laukuose. Esu medžiojęs kurapkas, galima medžioti zuikius. Zuikio medžioklei mano vanagas netinka, nes yra patinas. Zuikius gali medžioti tik didesnės vištvanagio patelės.
Nuo paprastos medžioklės mūsų medžioklė skiriasi tuo, kad tu turi prisitaikyti prie paukščio: kiek galima arčiau prieiti prie skraidančių varnų būrio ir paleisti vanagą, kuris puola medžioti“, – pasakojo Darius.
Skirtingai nei medžiojant su šunimis, žmogus privalo pats prieiti prie paukščio, stebėti, kur jis nutūpė. Tai daugiau reginys, laisvalaikio praleidimas, pasivaikščiojimas gamtoje.
„Visa tai darai ne tam, kad kuo daugiau sumedžiotum, o vien dėl azarto. Tokioje medžioklėje medžiojamiems gyvūnams yra didesnė galimybė išlikti, negu kai juos medžioja naudodami šautuvus ar kitas priemones. Su sakalais – visai kita medžioklė. Sakalas sklando virš jam grobio ieškančio šuns. Kai šeimininkas duoda komandą, šuo išbaido paukščius, tada sakalas grobį sumedžioja ore“, – pasakojo sakalininkas.
SKIRTINGI
CHARAKTERIAI
„Olandai turi tradiciją: po pirmosios savo medžioklės vanagas atsineša vardą. Mano vanagas vardo neturi, jį pasišaukiu švilpuku, rankos mostu arba švilpimu lūpomis. Kaip kas išmoko, taip vėliau ir stengiasi paukštį prisišaukti.
Viskas priklauso nuo to, kaip su juo bendrauji, ir tada jis atskiria, kas yra kas. Nors jo nagai ir aštroki, reikia mūvėti pirštines, tačiau jokio agresyvumo nerodo, nėra sužeidęs ar kaip nors kitaip manęs užgavęs.
Pažvelgus į vokiečių ar čekų sakalininkystės mėgėjų nuotraukas, kur žmogus su paukščiu sėdi susiglaudę, galima spręsti apie jų charakterį.
Vienas iš jų yra supratingesnis, kitas – kvailesnis, vienas lengvai pasiduoda mokymui, kitas yra visiškai niekam tikęs“, – paukščių charakterio ypatumus dėstė Darius.
Paukščių auginimas ir treniravimas – tai kasdienis darbas, čia yra daug niuansų.
Treniruoti jų namuose negalima, nes vanagus „domina“ naminiai paukščiai, svetimų žmonių jie taip pat neprisileidžia, kaip ir visi gyvūnai, pasižymi savitu charakteriu.
„Visa mūsų veikla pagrįsta entuziazmu, valstybės neprašome pagalbos.
Kiekvienais metais rengiame klubo susirinkimą, kuriame pasidalijame naujienomis, aptariame mums aktualias problemas.
Vienas iš mūsų tikslų – propaguoti šią medžioklę“, – sakė Darius.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo: Sakalininkus su paukščiu suartina kasdienis bendravimas.