Viktoras Biržiška – inžinierius, matematikas, lietuvybės gynėjas

Viktoras Biržiška, Mykolas Biržiška, Vaclovas Biržiška. Apie 1930 m.

Vasario 23 d. sukanka 135 metai, kai Viekšniuose gimė Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, inžinierius, matematikas, įvairių leidinių ir vadovėlių autorius Viktoras Biržiška.
Šios iškilios mūsų kraštiečių šeimos istorijos sergėtojai ir puoselėjai sako, kad apie Viktorą Biržišką informacijos yra išlikę mažiausiai.

Gabiausias iš brolių

Viktoras Biržiška gimė Viekšnių miestelio šviesuolių – gydytojo Antano Biržiškos ir mokytojos Elzbietos Radzevičiūtės-Biržiškienės šeimoje. Jų namai miestelyje garsėjo kaip šviesuomenės susibūrimo centras, čia buvo didelė biblioteka. Motina buvo ir pirmoji savo sūnų Mykolo, Vaclovo ir Viktoro mokytoja. Tėvai vaikus auklėjo gana griežtai.
Mažeikių krašto enciklopedijoje (MKE), kurią įkūrė ir prižiūri mokytojas kraštotyrininkas Algirdas Vilkas, pateikiama informacija, kad Rusijos imperijos gyventojų surašymo metu gimnazijos pirmos klasės mokinys Viktoras su broliu Vaclovu ir jų tėvas Antanas Biržiška užsirašė esą žemaičiai, nors motina spaudė nurodyti lenkų tautybę.
Viktoras iš trijų brolių buvo laikomas gabiausiu, jis Šiaulių gimnaziją baigė aukso medaliu. Be to, kaip parodys jo tolesnė veikla, viekšniškis domėjosi ne tik tiksliaisiais mokslais, bet ir literatūra, muzika, teatru, net rašė eilėraščius.
Mokydamasis gimnazijoje Viktoras, kaip ir jo broliai, įsitraukė į tuomet vadinamąją „litvomaniją“ – lietuvių tautinį judėjimą. Aštuntoje klasėje lankydamas slaptą lietuvių kalbos grupę, kuriai dėstė lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis, jis pramoko lietuvių kalbos subtilybių.

Suprojektavo tiltus

1904 m. baigęs Šiaulių gimnaziją Viktoras Biržiška įstojo į dvi aukštąsias mokyklas: Peterburgo universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą ir į Peterburgo technologijos institutą studijuoti mechanikos mokslų.
Gyvendamas Rusijoje Viktoras Biržiška dalyvavo lietuvių organizuojamuose renginiuose, bendravo su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Miku Petrausku, Maironiu, Kazimieru Būga ir kt. Dainavo Peterburgo lietuvių chore, šoko M. Petrausko operetėje „Kaminkrėtys ir malūnininkas“.
1911 metais vedė nuo Šiaulių kilusią dvarininkaitę Vandą Chomiliauskaitę, bet santuoka buvo nesėkminga. Manoma, jog dėl to, kad galėtų išsiskirti, Viktoras Biržiška perėjo į evangelikų reformatų tikėjimą.
Gavęs inžinieriaus-technologo diplomą Viktoras Biržiška pasiliko dirbti studijų mieste – kariniame ginklų fabrike, gana greitai jis buvo paskirtas to fabriko direktoriumi. MKE mini, kad Peterburge jis suprojektavo du tiltus – medinį ir geležinį, be to, pats vadovavo jų statybai.

Persekiojamas ir areštuojamas

Į valdžią Rusijoje atėjus bolševikams, Viktorui Biržiškai teko patirti daugybę kratų, kelis areštus.1920 m. jam pavyko ištrūkti iš Rusijos ir apsigyventi Vilniuje. Čia jis dėstė lietuvių gimnazijoje bei mokytojų seminarijoje. Mokiniams Viktoras Biržiška buvo labai reiklus, savo broliui Vaclovui jis rašė: „Negalimas daiktas, kad mūsų inteligentija išeitų mokslą paviršutiniškai: juk viso krašto likimas nuo tos naujos jaunuomenės priguli!“

Biržiškų šeimos namas, kuriame įsikūrusi biblioteka
ir Biržiškų šeimos ekspozicija.

Gyvendamas Vilniuje Viktoras Biržiška toliau dalyvavo slaptoje lietuviškoje veikloje (tuo metu Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai), rašė straipsnius pasirašinėdamas Verbos slapyvardžiu, steigė naujus lietuviškus leidinius, kritikavo valdžią už politiką, nukreiptą prieš lietuvius. Jo veikla pelnė lenkų valdžios nemalonę, tad Viktoras Biržiška vėl buvo persekiojamas, ne kartą areštuotas.

Gyvenimo išbandymai

Net uždarytas į kalėjimo vienutę Viktoras Biržiška rasdavo laiko tobulintis. „Būdamas matematikas, sprendžiau galvoje įvairiausius matematikos klausimus, vadovaudamasis piršto vedžiojimu sienoje, nes jokių rašymo priemonių, be šaukšto, kurį sau išsikovojau, nebuvo“, – vėliau apie tas dienas rašys Viktoras Biržiška.
1922 m. į Kauną ištremtam Viktorui Biržiškai prasidėjo intensyvus mokslinio ir pedagoginio darbo periodas, Lietuvos universitete jis dėstė net keliolika disciplinų būsimiesiems matematikams, fizikams, juristams ir ekonomistams, dirbo kitose aukštosiose mokyklose.
1940 metais buvo išleisti trys viekšniškio parašyti aukštosios matematikos vadovėliai, jo redaguoti aštuoni vadovėliai, skirti pradinėms bei vidurinėms mokykloms. Tais pačiais metais Viktoras Biržiška sugrįžo į Vilnių.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kartu su broliais Viktoras Biržiška buvo priverstas trauktis į Vakarus, trejus metus dirbo akademinį darbą Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge, 1949 m. jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyvenimas buvo nelengvas, teko dirbti įvairius menkai apmokamus darbus. Dėl nelengvo gyvenimo, menkos pensijos pablogėjo sveikata.
Viktoras Biržiška mirė 1964 m. sausio pabaigoje Čikagoje. 2018 m. liepą jo palaikai sugrįžo į Lietuvą, mūsų kraštietis buvo perlaidotas Rasų kapinėse Vilniuje.

Rūpinasi visos šeimos atminimu

Biržiškų šeimos istoriniu palikimu, atminimo išsaugojimu mūsų rajone rūpinasi Viekšnių vaistinės muziejus, mieste veikianti biblioteka. Šeimos atminimą puoselėja ir Biržiškų draugija – visuomeninė inteligentų ir kultūros darbuotojų organizacija, veikianti Viekšniuose. Draugija buvo įkurta 1989 m. tuometinės Viekšnių kultūros namų direktorės Reginos Saladžiuvienės iniciatyva. Iki šiol draugijai vadovauja Dr. Biržiškos Sveikatos namų vyriausioji gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė.
Bendromis draugijos ir valstybinės Biržiškų komisijos pastangomis buvo sukurtas ir 1995 m. Viekšniuose pastatytas paminklas Vasario 16-osios Akto signatarui, lietuvių literatūros istorijos ir tautosakos tyrinėtojui Mykolui Biržiškai, jo broliams – bibliografui, literatūros istorikui Vaclovui bei matematikui Viktorui ir profesorių tėvams.
Taip pat buvo pasirūpinta, kad ant Biržiškų tėviškės namo būtų pritvirtinta memorialinė lenta, A. Biržiškos sveikatos namų kiemelyje pastatytas kryžius.
Viekšnių vaistinės muziejuje yra įrengta Biržiškų šeimai skirta ekspozicija. Šio muziejaus direktorė Danutė Končiuvienė „Santarvei“ sakė, kad ekspozicija apie Biržiškas esanti atskirta nuo vaistinės ekspozicijos. Tačiau reikalui esant visi norintieji gali ją pamatyti.
„Pas mus vaistinės muziejuje yra surinkta nemažai istorinės medžiagos apie Biržiškų šeimą. Apie Viktorą jos yra mažiausiai. Archyvas yra papildomas atrastomis žiniomis ir naujienomis“, – pasakojo D. Končiuvienė.

Informacijos mažiausiai

Biržiškų paminklo atidarymo iškilmės, 1995-08-25.

Pasak D. Končiuvienės, jei apie Viktoro Biržiškos veiklą Lietuvoje ir užsienyje informacijos yra, tai apie asmeninį gyvenimą jos randama kur kas mažiau. Žinoma, kad jis kartu su broliais kartkartėmis vis grįždavo į tėviškę aplankyti savo tėvų. Tuomet jų namuose būdavo rengiami savotiški aukštuomenės susiėjimai, kur dalyvaudavo išsilavinę žinomi žmonės, tokie kaip vaistininkas ar kunigai.
Viktoras Biržiška buvo oficialiai susituokęs du kartus. 1911 m. jis vedė nuo Šiaulių kilusią dvarininkaitę V. Chomiliauskaitę, tačiau santuoka truko maždaug apie metus.
Maždaug po dviejų dešimtmečių jis vedė antrą kartą – iš Kybartų kilusią Liubą Miserevičiūtę. Ši santuoka tęsėsi apie dešimtmetį. Apie Viktoro Biržiškos vaikus oficialių duomenų nėra.
„Dėl vaikų didelis klaustukas. Oficialiai kaip ir nėra Viktoro Biržiškos vaikų. Tačiau anuomet sklido kalbos, kad jis turėjo sūnų, bet tai nėra oficialu“, – sakė D. Končiuvienė.
Apie tai „Santarvei“ užsiminė ir Mažeikių viešosios bibliotekos Viekšnių filialo bibliotekininkė Rasa Vilkaitė. „Tenka nagrinėti daug etnografinės medžiagos ir vienuose iš etnografinių užrašų teko skaityti apie jo sūnų. Tai mane nustebino. Tačiau oficialaus šio fakto patvirtinimo nėra“, – akcentavo R. Vilkaitė.
Nuotr. iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto