Virgilijus Mikuckis: „Jauniems žmonėms vis dar įdomus kalvystės amatas“

Mažeikiškis ne kartą buvo pripažintas geriausiu tautodailininku, meno kūrėju.

„Santarvė“ tęsia interviu su Mažeikių krašto kultūros premijos laureatais ciklą. Šį kartą „Santarvėje“ svečiavosi tautodailininkas kryždirbys Virgilijus Mikuckis. Šalyje ir už jos ribų žinomam kalviui Krašto kultūros premija buvo įteikta 2017 metais.

– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Vaikystėje buvau kaip ir visi vaikai – daug pomėgių ir daug norų. Sunku būtų kažką išskirti. Mokykloje nebuvau didelis dailininkas ar menininkas, kad būtų buvę galima prognozuoti tokią ateitį. Net piešti sunkiau sekdavosi. Man patiko darbų pamokos, kai ką nors gamindavome iš gamtinės medžiagos.
Iki šiol prisimenu, kaip darėme kompozicijas iš kriauklelių. Kiek žinau, šeimoje taip pat nebuvo labai didelių meno mylėtojų ar linkusių kurti artimųjų.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Kalvystė mano gyvenime atsirado baigus Žemalės aštuonmetę mokyklą – kai sugalvojau stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą, metalo apdirbimo specialybę. Tai padaryti paskatino mokytojas Romas Mažeika. Jis įžvelgė mano gebėjimus.
Kai jo paklausiau, kokią specialybę pasirinkti, mokytojas patarė rinktis sunkiausią specialybę, susijusią su metalu, nes su medžiu dirbti ir taip bus mokoma. Mokytojas padėjo pasiruošti egzaminams, man sėkmingai pasisekė juos išlaikyti. Ir dabar prisimenu: teko piešti kompoziciją – degtukų dėžutę ir natūralaus dydžio degtuką, fantastinį paukštį ir paparčio lapą.

Liepos mėnesio viduryje Virgilijus Mikuckis (pirmas iš dešinės) dalyvavo Kelmės rajone, Užvenčio dvaro malūno sodyboje, vykusioje kalvystės, akvarelės ir keramikos kūrybinėje stovykloje ir meno šventėje.

Tai, ko išmokau, pasiteisino. Kalvystės amate daug kas praverčia. Kai mokiausi technikume, man teko studijuoti juvelyriką, kitaip tuo metu nebuvo galima pasirinkti. Tie, kas buvę baigę 11 klasių, iš karto mokėsi kalvystės, o baigusieji aštuonias klases – juvelyrikos, nors specialybės mokymo metodika buvo tokia pat.
Nė karto neteko gailėtis dėl savo profesijos pasirinkimo. Labiausiai mėgstu kalti kryžius. Įvairiausių dydžių ir struktūrų jų yra iškeliavę po visą pasaulį…

BIOGRAFIJOS FAKTAI
Virgilijus Mikuckis gimė prieš 54-erius metus Mažeikių rajone, Žemalėje. 1986 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą – įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. Baigęs mokslus jis kurį laiką dirbo Ruzgų pagrindinėje mokykloje dailės mokytoju. Po to tarnavo sovietinėje kariuomenėje. 1992–2005 m. kalvystės amato mokėsi kalvio Algirdo Stankaus „Karo ir meno“ kalvėje-akademijoje.
2006 m. V. Mikuckis Tirkšliuose įkūrė savo kalvę. Mažeikiškiai kalvį žino kaip darantį originalius kryžius, sietynus, šviestuvus, žvakides, metalo plastikos darbus. V. Mikuckio darbai eksponuojami įvairiose Lietuvos ir užsienio miestų bendrose parodose.
Jo kūrinių yra Amerikoje, Suomijoje, Airijoje, Norvegijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Nemažai kalvio darbų puošia Mažeikius, rajono vietoves.
V. Mikuckis aktyviai dalyvauja įvairiose parodose, pleneruose, stovyklose, veda edukacinius užsiėmimus, organizuoja renginius ir šventes, susijusias su kalvystės amatu.
Mažeikiškis ne kartą buvo pripažintas geriausiu tautodailininku, meno kūrėju. 2013 m. V. Mikuckis tapo konkurso „Lietuvos kalvių kalvis“ nugalėtoju, 2014 m. apdovanotas „Aukso vainiku“.

– Mažeikių krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas, kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Tiesiog dirbu savo darbą, maksimaliai pagal savo jėgas. Už kokius konkrečius darbus man paskirta Mažeikių krašto kultūros premija, geriausiai gali pasakyti tie žmonės, kurie ją paskyrė.
Mano darbų išskirtinumas yra ir tame, kad jie ilgaamžiai. Jie tikrai daugeliu metų pragyvens autorių, išliks ateities kartoms. O su jais išliks ir mūsų šalies, mūsų krašto istorija, pasklidusi po visą pasaulį.
Su kitais kalviais man teko prisidėti ir prie didžiulio eukalipto kūrimo. Šis kalvių sukurtas medis yra skirtas didžiulių gaisrų, prieš keletą metų siautusių Australijoje, aukoms atminti.
Kalviai iš įvairių pasaulio šalių iš nerūdijančio plieno ir vario nukalė po eukalipto lapelį, ant kurio surašė savo duomenis. Aš užrašiau: Žemalė, Mažeikiai, savo vardą pavardę ir įspaudžiau savo „kleimą“. Po to iš visų surinktų lapelių ir kitų dalių buvo sukomponuotas apie aštuonių metrų aukščio eukaliptas, jis tapo lyg ir memorialu.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Dirbu kaip dirbęs, nelabai kas keičiasi, o artimiausi planai susiję su būsima kalvystės švente kitais metais. Žinoma, jei tik ji įvyks dėl vis tebesiaučiančios pandemijos. Planų daug, bet gaila, kad ne visus juos galiu įgyvendinti iki galo. Vis iškyla sunkumų.
Iki šiol vis dar nepabaigtas Kalvystės parkas. Tikiuosi, kad iki kitų metų planuojamos šventės pagaliau pavyks viską užbaigti, kad mažeikiškiai galėtų džiaugtis ir gėrėtis kalvių sukurtu parku, pagaliau jis įgaus tikrąjį pavidalą ir vaizdą, o neliks toks, koks yra dabar.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Kultūriniame mūsų gyvenime yra pakankamai visko, ko reikia, tik reikia gebėti tinkamai tai išnaudoti. Galbūt norėtųsi daugiau bendruomeniškumo, idėjų, kurios būtų ne tik garsiai išsakytos, bet ir įgyvendintos. Daug kas ką kalba, žada, bet gaila, kad neretai tai ir lieka tik kalbomis, o realaus rezultato nėra.

Užvenčio dvaro malūno sodyboje vykusią stovyklą ir šventę vainikavo bendras dalyvių darbas – vazonas
su kalviškomis vaistažolėmis.

– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Suderinti galima daug ką – ir jaunimą, ir jo siekius, ir kultūrą, ir istoriją. Šiuolaikinis jaunimas yra smalsus ir daug ką gali nuveikti, tik reikia rasti būdą, kaip tinkamai išnaudoti jo potencialą. Iš tiesų, Mažeikiuose yra puikaus jaunimėlio ir veiklos nemažai.
Jaunus žmones reikia kartais tiesiog stumtelėti eiti viena ar kita kryptimi. Noro, iniciatyvos jie turi daug, tik ne visada išdrįsta savo sumanymus įgyvendinti. Todėl reikalingas koordinatorius, organizatorius, kuris sugebėtų sudominti ir paskatinti jaunus žmones pasilikti Mažeikiuose, kad jie norėtų kurti gimtajam miestui.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Kiekvienas savaip atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, vieniems reikia vienokių krypčių, veiklų, kitiems – kitokių. Džiugu, kad ir į kalvių stovyklas atvyksta jaunų žmonių, domisi šiuo amatu. Viena iš paskutiniųjų kalvių stovyklų vyko Druskininkuose. Į stovyklą „Plieninė plaštakė“ iš įvairių vietų susirinko įvairaus amžiaus žmonių. Prie manęs priėjo vienas jaunuolis iš Stakliškių ir pasakė, kad nori būti mano mokiniu, pasimokyti kalvystės amato. Deja, turėjau jam atsakyti, nes neturiu sąlygų mokyti žmonių – mano kalvė tam per maža, nepritaikyta. Tačiau mielai priimu vaikus, atvykstančius pagal įvairias edukacines programas. Atvažiuoja moksleiviai, žiūri, kaip dirbu, domisi kalvio darbu. Vaikams tai labai patinka, jiems įdomu, kaip viskas vyksta tikroje kalvėje.

Virgilijus Mikuckis labiausiai mėgsta kalti kryžius, šie jo kūriniai yra iškeliavę po visą pasaulį.

Kiek jų panorės tapti kalviais, sunku pasakyti. Ši specialybė nėra labai populiari, bet pamatytas vaizdas, suvokimas, kaip kas vyksta, manau, jiems palieka neišdildomą įspūdį ir įstringa. Gal vienam ar kitam iš jų ir aš padėjau apsispręsti… O tai jau yra labai gerai.
Nuotr. iš asmeninio ir redakcijos archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto