Vladas Danielius ir jo ilgo gyvenimo ženklai

Žmogau, aš žemėj atradau įmintas tavo pėdas.
Sakyk, kas tu esi, jei nori čia palikti ženklus?

Tai eilutės iš Vytauto Mačernio „Žmogaus“. Poetas, kaip ir Vladas, gimė 1921-aisiais.

Šiandien atsisveikindama su Vladu Danieliumi noriu kalbėti apie jo gyvenimo ženklus – apie tas pėdas, kurias jis paliko mūsų žemėje ir kraštiečių atmintyje.
*

Vladas gimė Jautakių kaime, prie pat Mažeikių, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvas, būdamas doras žmogus, pažėravo kaimynui vekselį, arba, mūsų terminais, laidavo už jį bankui, o tas ėmė ir negrąžino bankui pinigų. Teko parduoti ūkį, atsiskaityti su banku ir kraustytis gyventi į Renavą. Iš šešių Danielių vaikų tik Vladas, kaip vyriausias sūnus, baigė Mažeikių gimnaziją, jai tada vadovavo pats Merkelis Račkauskas. Mokėsi prancūzų, lotynų ir vokiečių kalbų.

Vladas labai mėgo skaityti knygas, ypač apie indėnus, ir tiek įniko į skaitymą, kad net buvo paliktas antriems metams.

Gimnaziją jis baigė jau prie ruso, pramokęs ir rusų kalbos.
*

1944 m., į Lietuvą grįžtant sovietams, Vladas buvo paimtas į kariuomenę ir išsiųstas į mokymus Baltarusijoje. Nesant geriamo vandens, kariams teko gerti upės ar griovio vandenį, taip jis užsikrėtė vidurių šiltine ir buvo išsiųstas į ligoninę, kurioje vos išgyveno, sublogo iki 45 kilogramų.

Nors karas jau buvo pasibaigęs, jis buvo išsiųstas į Vokietiją ardyti gamyklų. Tokie darbininkai ardė gamyklų įrenginius, rūšiavo ir siuntė į Rusiją. Vladas ne tik nusimanė apie techniką, bet ir gerai mokėjo vokiečių kalbą.

Kai išsiuntimo laikas baigėsi, jo priprašė pasilikti dar metams.
*

Grįžęs namo 1949 m. V. Danielius susituokė su renaviške Petronėle Zakalskyte ir visą amžių savo žmoną vadino Petrele. Abu jie užaugino ir išleido į mokslus tris vaikus: Kęstutį, Romualdą ir Rimantę. Beje, aukštuosius mokslus baigė visų Danielių: Vlado brolių ir sesers – vaikai.

Karas ir pokaris nesuteikė Vladui galimybių toliau mokytis. Jis taip ir liko su smetoninės gimnazijos išsilavinimu. O žmona Renavo mokykloje dirbo matematikos mokytoja. Į mokyklą prišnekino pareiti ir vyrą, kuriam buvo leista mokyti vaikus fizikos, braižybos ir darbų (dabar –technologijų).

Gana greitai Vladas „užkrėtė“ vaikus automodelizmu. Kad sukonstruotomis mašinėlėmis būtų kur važinėti, jie drauge išbetonavo kordodromą – 10 metrų skersmens betoninį siaurą takelį, vedantį apskritimu. Juo mašinėlės skriedavo net 120 km/h greičiu. Mokytojas Danielius sugebėdavo gauti mašinėlių ratams guolių, kas tais laikais buvo tiesiog neįmanoma. Renavo vaikų modeliukai neturėjo lygių ne tik rajone, bet ir Lietuvoje, važiuodavo jie ir į sąjungines varžybas.

V. Danielius su sūnumi Romu sukonstravo ir pasidarė mašiną, kurią įteisino. Vėliau pasidarė traktorių, iš metalo atliekų pasistatė vėjo jėgainę…
*

Iš mokyklos Vladas išėjo vos sulaukęs pensinio amžiaus, diena dienon. Mokytojavimas nebuvo jo pašaukimas. Norinčių rimtai dirbti motyvuotų vaikų buvo labai nedaug. Išėjusį iš mokyklos specialistą kiekvienas kolūkis būtų inžinieriumi priėmęs, bet Vladas negalėjo net minties tokios prileisti: „Pijokai laužys techniką, o aš jiems remontuosiu? Tai jau ne!“

Jo pašaukimas buvo konstravimas, kūryba. Namuose net paprasčiausi buities daiktai buvo patobulinti: trobos durys vienu raktu tris kartus užsirakina, prie šulinio svirtis – veikimo principas, kaip senovinės, bet su skriemuliu, trosu ir atsvaru, kas padėjo lengvai ištraukti pilną kibirą. Labai ilgai laikė karvę, tad mėšlui išmesti sukonstravo „šakę“ – jis sustumdo mėšlus į vidurį, o „šakė“ paima ir išmeta iš tvarto į mėšlo krūvą.

Ir malkas ne kaip visi pjaustė. Turėjo ilgio šabloną, kurį uždėdavo prie zeimerio ir supjaudavo vienodu ilgumu. Suskaičiuodavo, kiek turi malkų, ir nusibrėždavo apskritimą, skaldytas malkas kraudavo, kartkartėmis padaužydamas specialiai pasidaryta lentele, kad sukristų ir šonai būtų lygūs.

Vėjo jėgainę, vadintą malūnu, darė kaip ir viską – iš susirinktų metalo atliekų. Buvo Renave nukritęs lėktuvas, tai parsitempė ir panaudojo sparną. Viršuje įsirengė aikštelę, kad, palipęs pritvirtintomis kopėčiomis, galėtų ką paremontuoti. Elektros energiją naudojo malkoms pjauti, apšvietimui. Kai Renave dažnai dingdavo elektra, barzdai nusiskusti ir kaimyną pakviesdavo…

Iš renaviškių užsakymų priimdavo tik įdomius užsakymus: žirkles ar mėsmalės peiliukus pagaląsti, netradicinį agregatą suremontuoti.
*

Prie visų Vlado meistravonių ilgai sėdėta, toli detalių ieškota, tad nebuvo lengva Petrelei su tokiu vyru, o vaikams su tėvu. Tik sūnus Romas visada paskui tėvą ėjo, jo išmintį, mokslus sugėrė.

Ir visa tai neprapuolė, šiandien Romualdas Danielius – didis Lietuvos fizikas, fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslo ir nacionalinės pažangos premijos, mokslo premijos laureatas, lazerių fizikos pradininkas, mokslinės gamybinės bendrovės „Šviesos konversija“ direktorius.

Iš tėvo vaikai mokėsi žodžio tvirtumo, mokėjimo siekti tikslo, begalinio darbštumo, meilės knygai, mokslui, pažangai.
*

Neįtikėtinai ilgas mūsų kraštiečio gyvenimas – gerokai peržengęs šimtmečio ribą. Ir beveik visas – čia, namuose, Renave. Tik paskutinius devynerius gyvenimo metus jis praleido Vilniuje – pas sūnų Kęstutį.

Per gyvenimą niekieno nurodymų nepaisęs Vladas mokėsi nuolankumo. Gydytoja pasakė, kad kūnui reikia maisto medžiagų, tai ir valgė, kas prisakyta. Gydytoja pasakė, kad kasdien reikia nueiti du kilometrus, tai ir ėjo. Sūnus pasakojo: sutartą valandą ateina moteris tėvo vestis, o jis jau sėdi ketvirto aukšto laiptinėje, ant sulankstomos kėdės…

Visi pageidavimų koncertai, visos „Duokim garo“ laidos buvo išžiūrėtos. Galybė knygų perskaityta. Kęstutis vis nešė ir nešė jas iš bibliotekos.
*

Tokie Vlado gyvenimo pėdsakai, tokie jo palikti ženklai – neišnykstantys, atgimstantys kitose kartose, praturtinantys krašto istoriją.

Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo