Vyrai – drąsūs svajokliai, moterys – padėjėjos su prijuostėmis

Vyrams – drąsios svajonės, jiems skirta svajoti ir savo svajones įgyvendinti. Na, o jau mūsų, moterų, paskirtis yra tiems drąsiems, svajojantiems vyrams padėti. Ne taip seniai šią vietos viešojoje erdvėje skambiu, maloniu, tvirtu, pasitikėjimą keliančiu, mokytojos ir, suprantama, moters balsu išsakytą mintį iš pradžių priskyriau karščių sukeltai anomalijai. Kažkaip per daug sunku buvo patikėti, kad tai rimta. Beveik neabejojau: klaida, ją kalbėtojai derėtų ištaisyti.
Susitikimo, kurio publikai aiškinta moterų paskirtis, žvaigždė buvo Lietuvos civilinės aviacijos pradininko Julijono Kumpiko-Kumpikevičiaus duktė profesorė Giedrė Kumpikaitė, lietuvių kilmės amerikietė, ilgametė Tautos fondo vadovė. Talentinga moteris, kuri drąsiai įgyvendina savo pačios svajones. Viena jų – G. Kumpikaitės sukurtas ir dokumentinių filmų festivalyje puikiai įvertintas filmas apie tėvą.
Antroji drąsi moteris, kurios svajonės pildosi mūsų visų akyse – akordeono muzikos mokyklos „Domisolė“ pedagogė Vaida Mikalauskienė. Ji vadovauja unikaliai muzikos mokyklai, griaudama stereotipus, kad geriausi muzikos pedagogai ir moksleiviai gerą ugdymo dirvą randa tik sostinėse ar didmiesčiuose. V. Mikalauskienė ruošia muzikos pasaulio žvaigždes, kartais labiau pastebimas tarptautiniuose festivaliuose nei gimtajame krašte.
Viena iš svajotojų, kurią mintis apie moterims priskirtą pagalbinę funkciją turėtų įžeisti, man pasirodė pati pareiškėja. Kadaise – aistringa pedagogė, karinga žurnalistė, nepavargstanti naujų idėjų generatorė, įvairių novatoriškų projektų Mažeikiuose iniciatorė, kuratorė, organizatorė Virginija Steponavičienė. Dabar ji – Mažeikių rajono savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėja. Socialdemokratų partijos narė, kairiojo politinio sparno atstovė. Feministinės idėjos ir kova už moterų teises – žinoma šio sparno istorija, taip pat ir dabartis.
Mano reakcija, tyčinės mimikos – naiviai vyliausi jų paveikumu – turėjo būti nepiktos, greičiau kvailos, nes, užuot pasipiktinusi, pasijutau, tiesą sakant, kvailai.
Betgi kalbėtoja mano ženklą vis dėlto pastebėjo! „Aš taip galvoju“, – tarė, tarsi nukirto. Vėlgi – viešai, visoms svajotojoms salėje girdint. Šitaip sugriaudama mano viltį, kad panašūs pareiškimai apie aktyvius vyrus ir pasyvias, jiems padedančias moteris – viduramžių laikus siekianti atgyvena, kurią pakartoti gal ir įmanoma, tačiau kalbėti apie tai scenoje tarsi apie dabartį – vargiai įsivaizduojamas dalykas. Sunkiai įmanomas vien dėl nusistovėjusių socialinių normų – bent jau žodžiu deklaruojamų. Ypač valstybėje, kurios Prezidentė – antrai kadencijai išrinkta moteris, kur kas labiau panaši į svajotoją ir svajonių įgyvendintoją nei svajotojo padėjėją.
Po iš esmės gražaus ir kultūringo minėjimo burnoje liko šioks toks nemalonus prieskonis, tam tikras nejaukumas, kurį galiausiai išdegino užsitęsę karščiai.
Karščiams atlėgus, lietučiui nulynojus, noras tarti vieną kitą žodelį atgijo. Fonas kalbėti apie tai, kas ištransliuota anuomet, dabar – gana palankus: pradėjome kalbėtis apie tai, kiek Mažeikių mieste kaimiškos, o kiek miestiškos kultūros ir ar pastarosios reikia. Faktas, kad oficialūs asmenys Mažeikiuose visai jaukiai jaučiasi, svajonių drąsą priskirdami vien tik vyriškajai lyčiai, dar kartą patvirtina, kad patriarchalinė kaimiška kultūra mums patiems nejaučiant paėmė viršų ir kad mintis apie miesto kultūros svorio didinimą Mažeikiuose yra aktuali.
V. Steponavičienės intelektualumu, kūrybiškumu bei gebėjimu svajoti neabejoju. Tačiau jos pasisakymą vertinu kaip reikšmingą ženklą apie neišpasakytą aplinkos inerciją, kritiškos minties ir atviro dialogo stygių mūsų mieste.
Kaimiška, žinoma, nėra kas nors bloga. Tiesiog kaimiška – tai, kas gerokai menkiau struktūruota, tačiau net ir nestruktūruojant brėžiamos „visiems suprantamos“, įprastos ribos. Tad savo nedidelę misiją įsivaizdavau kaip bandymą iškonstruoti „suprantama“, padaryti tai nesuprantama ir sukonstruoti alternatyvą, kurią, kaip man atrodo, Mažeikiai, miestas, miesto vyrai ir moterys, yra užgyvenę ir netgi praktikuoja.
Dar vienas svarbus impulsas, paskatinęs brūkštelti apie visa tai, buvo reikšmingas, Nobelio prizą matematikos srityje atitinkantis apdovanojimas 37 metų iranietei matematikei Maryam Mirzakhani. Faktas, darsyk paneigiantis mitą apie tam tikras moterų intelekto ar kitokias ribas ir netgi praplatinantis vienas ar kitas duris, kurios anksčiau buvo skirtos moterims. Skeptikams, kurie simpatišką trumpaplaukės matematikės veidelį būtų linkę aiškinti senmergyste ar bent jau netipine seksualine orientacija, reikėtų pridurti: ištekėjusi už čeko profesoriaus, kartu augina dukterį.
Vis dėlto šiandien žvalgausi po nedidelę savo varpinę. Argi neužtenka mums rašytojos Žemaitės, kurios svajones įgyvendinti padėjo vyras, o ne atvirkščiai? Pridėkime dar Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, kurią kunigas Kazimieras Bukantas vadino Meisteriu, sau priskirdamas kuklų Gizelio vaidmenį? Moteris, kurios šviesa neišblėso net tolimame Žemaitijos užkampyje ir kurios svajones bei darbus įvertino valstybės vadovas. Negi šiaip sau Mažeikių Senamiesčio parke esame pasistatę šiai rašytojai paminklą?
Galgi laikas mažeikiškėms (ir mažeikiškiams taip pat) į rankas paimti kad ir profesoriaus Merkelio Račkausko prisiminimų knygą, kurioje puikiai atskleista veikli jo motinos svajonių galia? Socdemei pedagogei gerai dar būtų priminti ir šiuo metu į šalį atidėto žodžio meistro Juozo Baltušio romaną „Su kuo valgyta druska“: išradingos, veiklios rašytojo motinos paveikslas yra puikiausias liudijimas, kad net patriarchalinėje kultūroje moterys drįso svajoti, rizikuoti, kovoti. O gal netgi neturėjo kito pasirinkimo?
Negana to, toms moterims nuolat padėjo vyrai. Žemaitė turėjo Povilą Višinskį. Aš – savo senelį, pedagogą Jokūbą Šerną, anuometinės Lietuvos Laužadiškio pradinės mokyklos direktorių – tos pačios mokyklos, kurioje mokėsi gretimame Semeniškių kaime gyvenę Jonas ir Adolfas Mekai, visame pasaulyje žinomi kaip nekomercinio kino korifėjai. Mano senelė buvo jų pirmoji mokytoja.
Mano pirmasis svarbus mokytojas buvo senelis, jis stebėjo mano polinkius, stengėsi išsaugoti kiekvieną atsitiktinį mano vaikišką piešinį, keverzonę. Tai jis man, dvylikametei, padovanojo Salomėjos Nėries biografinį nuotraukų albumą, kuriame įrašė: „Būsimajai poetei“. Kita kalba išvertus – svajotojai su svajotojos ateitimi. Šis du karus ir santvarkų perversmus išgyvenęs vyras drįso linkėti man kažin ko visiškai nepraktiško ir tų laikų supratimu netgi nevisiškai moteriško.
Bandau kalbėti paprastai – lygiai taip, kaip paprastai buvo pareikšta anądien Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro salėje. Šiek tiek sudėtingiau gal kai kam pasirodytų, jei pasakyčiau, kad svajonė – iš esmės moteriškos prigimties darinys, skirtingai nei koks nors logiškai pagrįstas (tai dažniausiai, nors ir nepagrįstai stereotipiškai, siejama su vyriškumu) planas. Garsus lietuvių kilmės filosofas Algis Mickūnas savo studijoje „Summa erotica“ panašius darinius sieja su „slėpininga moters valia“, beprotybe. Kiekviena svajonė iš dalies yra beprotybė, kuri, kaip neretai pasirodo, turi magiškos galios virsti tikrove, racionalizuotis.
Artimųjų Rytų asmenybių kultus, fašistinį ir komunistinį sadizmą A. Mickūnas vadina to paties vyriško homoseksualaus siekio variantais. Visi jie esą siekia pabėgti nuo moteriškosios erotikos, nuo viso pasaulio ir spoksoti vienas į kito olimpinius kūnus Tėvo suvienytame rojuje.
Mažeikiuose… trūksta vietos ir erdvės, kuriose būtų kalbama ne taip paprastai ir įprastai, kaip esame įpratę. Tikrovę perkeičiančios mažeikiškių giesmės sustingo ir nebeskamba. Pavienės svajotojos moterys ir pavieniai svajotojai vyrai užsiaugino negražiai ilgas ausis, kad išgirstų tolimąsias giesmes. Mąstantys svajotojai Mažeikiuose nebeatrodo gražūs ir savi. Moteris, kuri galėtų padėti vyrui (ir kitai moteriai, kuri tikriausiai nenuilsdama ieško savo remtino svajoklio) svajoti iš esmės, čia dažniausiai vertinama kaip didžiausia gyvenimo trikdytoja. Ji negraži, jos balsas erzina. Vis dažniau jis tampa vidiniu balsu, ar jo niekas taip ir nebeišgirs?

Sara Poisson, rašytoja

5 Atsakymai į “Vyrai – drąsūs svajokliai, moterys – padėjėjos su prijuostėmis”

  1. To MAČO parašė:

    Ivyko klaida ! Noreta oasakyti del “ nusususio vyro tarpkojo“

  2. Virginija Steponavičienė parašė:

    Internetinėje erdvėje sklando anekdotas: moteris sako vyrui: „Geriau viską tiksliai paaiškink man, nes, kai aš sugalvosiu, tau tikrai nepatiks“. Akivaizdu, kad mūsų, moterų, fantazijos erdvės neturi ribų. Pavyzdys – renginyje pasakyta frazė šio rašinėlio autorę nuvedė net iki Prezidentūros durų… O komentatores – iki tam tikrų žmogaus kūno dalių…
    Aš tikrai nežinau, koks yra mūsų Prezidentės santykis su vyrais – Ekscelencijos asmeninis gyvenimas kol kas yra po devyniais užraktais, tačiau noriu priminti, kad meilė vyrui žymiųjų moterų – Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės – Žemaitės bei Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos – biografijose paliko didelę žymę. Tiesa, tos žymės atspalviai labai priklauso nuo žmogaus, žvelgiančios į ją, dvasinės būsenos…
    Taigi, renginyje, skirtame drąsaus mažeikiškio, tarptautinės civilinės aviacijos pradininko, šaulių aviacijos įkūrėjo Julijono Kumpikevičiaus skrydžiui prisiminti, buvo rodoma filmo „Sparnams prisiminti“ ištrauka. Šio filmo autorė – garsiojo lakūno dukra prof. Giedrė Kumpikaitė, dalyvavusi šventėje. Filmo leitmotyvas – kas yra vyras be svajonės?
    Natūralu, kad apie moteriškąsias svajones nekalbėta, nes renginio herojus – vyriškosios giminės atstovas. Ir rašinėlio autorė manęs apie jas neklausė, tiesiog mums užrišo prijuostes, pastatė prie puodų ir pareiškė, kad dėl viso to esu kalta aš.
    Labai atsiprašau tų, kurias papiktins mano nuomonė, tačiau aš TIKIU, kad moteris turi padėti vyrui skleisti sparnus savajai svajonei pasiekti. Turi, nes tokia jos prigimtis. Turi, nes ji stipri. Turi, nes priima Vyruose (būtent, Vyruose) jų vyriškumo savybes: drąsą, ryžtingumą, nuoseklumą, logiškumą, išradingumą, išmintį. Moterys, netikinčios Vyrais, mano nuomone, tampa agresyvios, nusivylusios gyvenimu, aplinkiniais ir savimi. Ar gali savimi nusivylusi moteris siekti savosios svajonės? Kokius gerus darbus gali nuveikti moteris, pamiršusi (ar pamynusi) savo, kaip Moters, sakralumą ir unikalumą: Moteris silpna, bet laisva; Moteris stipri, nes pasąmoningai jaučia savo kelią; Moteris – globotoja, bet ir laukinė… Ach, kokia ta Moteris!
    Galite užmėtyti mane akmenimis, bet aš nesu feministė. Šiuo atveju aš kalbu tik apie save. Visi kiti yra LAISVI rinktis.
    Su meile,
    Virginija

  3. MAČO parašė:

    Savikritiška moterytė VARDAS NEPRIVALOMAS :) Kaip jums jos rašliavos citata: „…del nusususio tarpkojo,kurio jie neverti“? Gal kitų moterų tarpkojis ne toks ir nususęs, kodėl rašai visų moterų vardu?

  4. Vardas (privalomas) parašė:

    Dauguma siais laikais vyru ieskosi sau dirbanciu ir tutingu verslininkiu. Sedi viskuo aprupinti prabangoje,sociai maitinasi ,gera masina vazinejasi,o i darba ne! Moterele plusa viena darbe ir seimoje su vaikais. Pacios kaltos motereles,kad zeminasi tiems „kazanovoms-alfonsams“! del nusususio tarpkojo,kurio jie neverti. O ziurek,jis ir romana su jaunute rezga uz sugyventines nugaros! Tai nejaugi siu laiku norma?, O juk galetu gyventi vienos,ramiai , be jokiu papildomu islaikytiniu ,tik su savo vaikais,kurie joms bus atrama ju senatveje. Motery,nesileiskime buti tokiu zeminamos ir nezeminkime savo vaiku! Aisku yra ir vd“barakudomis“ moteru,kurioms niekas nesvarbu,kaip tik isvilioti vyra is seimos ir“ pamelzti“ kuo daugiau pinigu! O veliau,sekantis ir t.t. Baisu,kai taip gyvena jau garbingo amziaus moterys! Bet cia manau,jau „nepagydoma liga „igyta dar jaunysteje!

  5. Gintare parašė:

    Vienintelis vyras, kuriam „patarnaučiau su prijuoste“ būtų mokslininkas, bandantis išrasti vaistus nuo nepagydomų lygų ar kitokiais būdais besistengiantis (o ne tik svajojantis) padaryti gyvenimą Žemėje geresnį. Žemiau šios linijos esantiems – tegul patys save apsitarnauja. Greičiau pati ką nors išrasiu ar sukursiu.
    Įdomu, kaip tos moterys, kurios už patarnavimą vyrams, gyvena. Ar labai laimingos savo santuokoje? Gal sutuoktiniai jomis manipuliuoja? Manau, kad moterys iš prigimties turi daugiau meilės savyje ir ją dovanoja kitiems, bet kodėl tai turėtų būti kažkoks vienas vyras (+ vaikas/ai). Daryti gerus darbus galime visuomenei ar didesnei žmonių grupei.
    Jei žmonės gyvena santuokoje ar partnerystėje, jie vienas kitam turėtų „tarnauti“ ir tokiu būdu eiti pirmyn, kurti gerovę kartu, tobulėti, bet tik ne viena pusė tarnauti kitai. Kokie tai santykiai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto